Būk mano poezija

Aš dievinu beprasmį skausmą
(įprastas beprotis su rašikliu rankoje
ir tuščiu popieriaus lapu
priešais paraudusį veidą)
todėl šį vakarą klausau bliuzo,
nors iš dangaus nekrenta nė lašas lietaus.

Ir rašau šį eilėraštį,
kol burnoje rūksta aitri cigaretė;
kai ji pavirsta migla akyse,
prisidegu kitą
                ir tęsiu...

Eilėraštis ir vėl sušiktas.
Jie visi sušikti.

Rašyti eiles – prakeikimas,
skirtas idiotams

Nė vienas normalus,
sveiko proto vyrukas
nebuvo poetas.
Jų odiniai automobilių salonai
atsiduoda miško gaiva
ar jūros ošimu,
o sėdynes šildo
dailios merginos
trumpais sijonukais.
Poezija tam nereikalinga.

Tai kaipgi, po velnių,
aš turėčiau įrodyti,
kad esu tik dar vienas nevisprotis,
jeigu nesugebu
parašyti eilėraščio?

Todėl išgeriu,
atsiklaupiu ant medinių grindų
ir meldžiuosi tau –

Būk mano poezija.

Kad man netektų rašyti;

Ir mes įsėstume į traukinį,
išvykstantį 12: 30
iš Klaipėdos traukinių stoties.

Ir mano gyvenimas taptų
šio eilėraščio strofa,
o aš – poetu.

O tu...