be pavadinimo

Aštrialiežuviai priešai, užrakinti riešai tiesai,
gabalėlis, po gabalėlio savęs kitiem tu atsiplėšai. 
Paskui palengva melo skutelius išmėtai,
užgęso, priduso laužas, kuris kadaise ryškiai, ryškiai švietė.
Dangus žvaigždėmis svajones metė,
užčiuopiama aukso gyja tapo, nebematoma plonytė siulo virvė.
Prasmė ilgai ieškota, pavertė fantazija mažytę, 
vaizdai įamžinti plunksna, rašė realybę.
Smulkus raštas, tapo mintį gyliai išraizytą,
garsai  į tylą jaukią sumaišyta, smėlio laikrodis pakeičia kita.
Pavėjui lietus bėga, trykšta pavasario žiedai širdyje pražysta.

Žvilgsnis buvęs mielas, palaipsniui iš atminties pranyksta,
ten vaizdiniuose, upė srauni paukščių apsupta, ramybe virsta.
Kažkur balsas duslus, ašarom kažkas pravirksta,
švelnus raudonas ugnies grožis miršta.
Nuovargis dienos pasakoj pradingsta,
naktis apgaubia vandenį menulio apšviestą,
grožio paliestą, kuris taip blizga?
Šaltis pievą švelniai apkabina,
nakties vėsa galvą apsvaigina,
vandens lašėjimas ausis maloniai dirgina.
Staiga iš krūmų girgždančių, ranka tamsybių išlenda...