Juodai baltas pasaulis

Pramerkiu akis... Tamsu... Aplink mane juodai balti šešėliai... Vokai apsunksta, užsimerkiu... Tyliai, bet labai gyliai, įkvepiu tamsų nakties orą, lyg norėdama įtraukti tai, kas brangu, kas priverčia kvėpuoti, tai kas verčia norėti... Krūtinė, pildosi aistros jausmais, kūnas kyla nuo šilkinių antklodžių, išsiriečia, lyg paukštis prieš skrydį, rankos glosto maloniai švelnų juodą šilką... Laikau kvėpavimą, bijodama paleisti tai, kas būtina, kas labai brangu... Turiu iškvėpti… Turiu... Skauda, bet turiu… Jaučiu, kaip tvinksi kraujas smilkiniuose, jaučiu kaip gerklėje kaupiasi skausmas… Lūpos prasiveria... Stiprus atodūsis… Kūnas suglemba, skruostu nurieda netikėta skaidri bespalvė ašara…
Susiriečiu, rankomis apglėbiu kelius ir prispaudžiu prie krūtinės... Nepaleisiu, dar negaliu... Tamsu ir juoda… Pakeliu akis... Ryškėja bespalviai kontūrai... Keliuosi… Tamsa, tai ką aš jaučiu… Bespalvis pasaulis, ten kur aš esu… Kur auksas - baltas, kur raudonas šilkas - juodas… Kur jausmai neįvardinami, kur nėra vidurio… Kur gėlės nekvepia ir sniegas negirgžda… Tai pasaulis, kur tik juoda ar balta…Kur nėra pasirinkimo, kur nėra spalvų…
Keliuosi… Kojos liečia baltai šaltas grindis, kūnu perbėga nemalonus šiurpulys… Netikėta, skaidri bespalvė ašara, lieka tenai, kur liko atodūsis... Stojuosi ir jaučiu žemyn kojomis slystantį juodo šilko švelnumą... Rankos nusvyra, bet siela neatsipalaiduoja … Mėginu tamsoje įžiūrėti daiktus, jausmus, spalvas... Mėginu suprasti kur, kokios audros sūkuryje esu… Krūtinėje siaučia maišatis, galvoje mintys, širdyje abejones graužiančios mano ramybę...
Žiūriu į veidrodį, matau savo sielą, lyg šokį ramios muzikos ritme, juodą siluetą brėkštančioje nakties tamsoje... Matau šokanti šešėlį... Lėti žingsniai, lėti rankų judesiai... Kūnas juda į taktą ... Muzika greitėja, įgauna nespalvotą atspalvį, kūnas įsitempia, kojos neša į priekį, lyg norėdamas pakilti... Posūkiai - staigūs, ritmingi, aistringi... Šilkas blaškosi judesių verpete... Staiga nutrūksta muzikos ritmas ir... Tyla... Sustingsta ir šešėlis... Rankos, viena paskui kitą, lėtai leidžiasi, lyg neišsakyti žodžiai... Dar keli ritmingi žingsniai... Kūnas krenta ir suglemba... Tai aš... Tai mano juodai baltas pasaulis...
Tamsą keičia pirmi saulės spinduliai... Ryškėja aplinka, daiktai įgauna spalvą... Ranka lėtai nuslysta raudonu šilku... Šypteliu... Atlošiu galvą, užmerkiu akis... Ir vėlei įkvepiu, ir vėlei giliai... Nebeiškvėpsiu, laikysiu savyje... Laikysiu tai, kas man brangu, kas man be galo reikalinga... Tvinksi kraujas smilkiniuose... Te tvinksi... Nebepaleisiu...