Vieversio akimirkos

Beržai po žiemos
parimę
prigludę prie
eglių ir pušų
atgyja
plačiai žiojasi
apgaubdami lūpomis
vis didėjančias
saulės akis
vilgo skruostus
žemės medumi
ir debesų ašaromis...

Vieversio giesmė
virpesio bangomis
neša ir mano
laužytą balsą
į švintančio
ryto erdvę.