Dar nebučiavęs mergaitės

Nemaža jau metų sulaukiau,
bet dar nebučiavęs mergaitės: (Mane tik bučiavo nuo vaikystės gilios.
Bučiavo, žadėjo mylėt ir viliojo.

Pajusti tą bučinį svaigų
pirmoji išmokė mama
baltas pyragaičio putas
nuo lūpų man nurinkdama.

Paskui kiemo draugė pabandė,
bet gavo dėl to į dantis:
Kai staigiai priartino lūpas,
o aš jai bandžiau atsakyt.

Va šitaip abu susidūrėm -
abu taip skubėjom bučiuoti.
Skubėjome būti suaugę,
su jais koja kojon žygiuoti.

Kai mokiausi, įsimylėjau
į šviesią dausų žydraakę:
guašu ir ašarom liejau
jos veidą, kai ji atsisakė...

Kai ji atsisakė pašokti,
nueiti į kiną kartu,
slaptai susigūžęs stebėjau
į filmą žygiuojant vaikus.

Taip stengiausi aš pamatyti,
su kuo ji į kiną ateis!
Norėjau iš tolo paliesti
jos lūpas. Tiek pieštas kadaise...

Atėjo jau laikas, išmoko
visi vyresni mokiniai:
bučiuokliais, myluokliais šeštokai
jau buvo. Tai kur devintokai...

Mes baigėme klasę devintą,
į žygius važiavom dažnai.
Mačiau: žydraakę kabino
visi išvaizdžiausi bernai.

Dažniausiai aš keisdavau spalvą
iš pykčio, iš gėdos, aistros:
raudonas, nusukdavau galvą,
kukuojant jiems už nugaros.

Žinojau, išgirdęs jos balsą:
ji kaip visuomet su kažkuo.
Sukaupdavau jėgą ir narsą
Ir...
      tekinas bėgau namo.

Oi, smerkdavo tėvas, "auklyba",
kodėl iš mokyklos dingstu,
kodėl pasirodau vėlyvas
rytais, - ant mokyklos ("auklybos") nirštu?

[pirmos dalies pabaiga... bus pratęsimas]