Laiškai Zofijai III

Iš tikrųjų,

miela Zofija,

ilgai galvojau, ar tau pasakoti, kas čia pas mus vyksta. Nes, pirma, nenorėjau tavęs jaudinti, tu tokia jautri, antra, nesu tikras, kad patikėsi tuo, ką tau papasakosiu, manysi, kad man vėl nervai pakriko arba protas pasimaišė. Iš tiesų, kaip visada esu kuo šviesiausio proto ir gana ramus, tik retkarčiais, ne dažniau kaip tris kartus per savaitę rišamas tramdomais marškiniais ir tai, kaip jau minėjau anksčiau, ne tiek iš reikalo, kiek iš įpratimo. Beveik visi pacientai laiks nuo laiko yra rišami, kad neatprastų nuo to ir patirtų kuo mažesnį diskomfortą tada, kai tas tramdymas bus objektyviai būtinas.

Ir galiausiai nusprendžiau visgi tau pasakyti. Nes ką gali žinoti, kuo greitai aš tapsiu arba pavirsiu. Tiksliau sakant, kuo mane pavers. Bet apie viską iš pradžių. Mūsų garbūs daktarai pamatė kažkur, spėju žinių laidoje, kad kažkokioje šalyje eksperimento sumetimais, o gal buvo kitų priežasčių, žmonėms sukeitė galvas. Tiksliai negaliu pasakyti kodėl, galiu tik spėlioti, gal vienam nepatiko šukuosena, kitam gal ausys atrodė atlėpusios, kaip bebūtų jie susikeitė galvomis. Pasirodo, tai visai nesudėtinga procedūra, bent taip aiškino mūsų vyriausias gydytojas, reikia tik nesupainioti kraujagyslių, nervų ir kitų atsikišusių detalių (nesupratau, ką jis turėjo galvoje), viską būtina pažymėti skirtingų spalvų raišteliais ir po sujungimo su kitu kūnu vėl tvarkingai tuos siūlus ir gysleles sujungti. Tam naudojami kažkokie greitai stengstantys klijai, panašiai kaip moment, bent ne kinietiškos gamybos.

Taigi, visa tai jau vyksta pas mus beveik mėnuo, visam personalui tai labai patinka ir jie praktikuojasi ant mūsų, idant, gerai įgudę šiai operacijai, galėtų vėliau siūlyti savo paslaugas turtingiem užsienio klientams. Mes jiem, aišku, nieko nemokam, nes beveik niekas grynų pinigų neturi, o kas turi, tai juos slepia. Aš irgi nemokėjau, kai man prieš savaitę pakeitė galvą. Pinigus, tuos kelis banknotus, kuriuos man esi davusi, laikau paslėpęs po čiužiniu.

Iš tikro, turiu pasakyti, kad čia yra dvejopas jausmas arba dvi medalio pusės. Iš vienos pusės atrodo, kad tau pakeitė galvą, bet iš kitos – tu matai, kad galva ta pati, tik kūnas kitas. Bet, aišku, gali žiūrėti ir iš kūno pozicijos – tada atrodys, kad tau pakeitė galvą. Čia yra požiūrio klausimas. Tikiuosi suprasi. Taigi, kai ateisi, rasi mane su kita galva, jei ieškosi liekno ir aukšto kūno, arba matysi mane mažiuką ir storą, jei ieškosi mano veido. Nežinau, kas tau geriau, bet padaryti aš nieko negalėjau, nebuvo adekvataus partnerio šitam apsikeitimui, o praktikuotis daktarai labai norėjo, aš nedrįsau priešintis, nes vis tiek jie būtų tai padarę, bet prieš tai dar mane surišę ir gerai apkūlę, kaip kartais jie daro. Labai gaila, kad turėjau ir tai tau pasakyti, tu, žinau, labai dėl to jaudinsiesi, bet patikėk, tai vyksta labai, labai retai ir mušti, tiesą sakant, jie visai nemoka.

O galvą žadėjo grąžinti po savaitės. Po operacijos turi praeti savaitė sugijimui, po to dar savaitė aklimatizacijai, paskui vėl galima iš naujo viską kartoti. Aš tik bijau vieno – kad jie nesumaišytų, su kuo aš pasikeičiau galvomis. Ar kūnais? Nesvarbu. Tikiuosi, tu atvyksi ir jiems tiksliai nurodysi mano dalis. Tur būt dar pameni, kaip aš atrodau?

Tavo Makalojus