Ji

Ji mėgdavo būti apsupta žmonių.
Jai patikdavo tas nuolatinis šurmulys nuėjus į kokį nors barą penktadienio vakarą.
Ji mėgdavo susipažinti su naujais žmonėmis, dažnai visiškai nepanašiais į ją.
Ji džiaugdavosi, kai jai sėdint kur nors parke ant suolelio, praeidamas nepažįstamasis nusišypsodavo, nes tada ir jai šypsena iššokdavo visai netyčia, taip nekaltai, ir ji jusdavo, kad diena iš karto bent maža maža dalele pagerėjo.
Jai patikdavo stebėti žmones praeinančius gatve. Jie kiekvienas pasakodavo savo istoriją. Vyras su lietpalčiu, bėgantis per gatvę, tikriausiai lekia į darbo pokalbį. Mergina nešina skaisčiai rožine rankine ir ypač keistai surištais plaukais neskuba aplankyti močiutės senelių namuose. Pagyvenęs vyras su trimis raudonomis rožėmis, pirktomis už ir taip skurdžią pensiją, eina nustebinti žmonos pirmadienio proga.
Ji mėgavosi saulėtomis dienomis mieste, kai gyvenimas verda nesustodamas, bet ji dar labiau mėgavosi miestą lietingomis dienomis, kai viskas dar greičiau sukdavosi.
Jai patikdavo būti žmonių būryje.

Bet už viską labiau ji mėgdavo būti viena.
Ji negalėtų sugalvoti geresnės veiklos, nei atsigulti ant žolės šiltą vasaros naktį ir skaičiuoti žvaigždes.
Arba prisėdus prie stalo su garuojančiu puodeliu kavos paskaityti knygą.
Arba tiesiog suradus nuošalesnę vietą Užupyje nutapyti peizažą ar kokią miniatūrą.
Ji labiau už viską pasaulyje mėgdavo buvimą su savimi, kai viskas aplinkui sustodavo ir gyvenimas pražysdavo gražiausiomis spalvomis ir formomis.
Ji būtų viską atidavusi, kad tokių akimirkų būtų, kuo daugiau, bet pati puikiai suvookdavo, kad toks ribotas jų skaičius ir paverčia akimirkas tokiomis nuostabiomis ir nepakartojamomis.


Jai patikdavo būti apsuptai žmonių, bet jai dar labiau patikdavo būti vienai. Nors ir sekundei, nors ir akimirkai. Vienai, bet ne vienišai.