Rašyk
Eilės (74652)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

Spiečius (3). Sužeistasis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Spiečius dūzgė lyg bičių avilys, net prie nuošaliausio laužo, prie kurio mėgino rasti ramybę ir bent kiek pailsėti Anuka, buvo juntamas bruzdesys.
– Aš jau jį apverkiau, aš jau jo gedėjau, – raudojo Lorota, – o jis sugrįžo vien tam, kad dar kartą mirtų ant mano rankų...?
– Imk, išgerk valerijono šaknies arbatos, – siūlė jai jaunoji Masti.
– Ar tu išvis mąstai? Aš juk žindau!
– Ji teisi, Lorota, išgerk, tau reikia nurimti, – į pokalbį įsijungė kažkokia vyresnė moteris, – jei šitaip jaudinsiesi išvis pienas dings. Gerk, mieloji, gerk, nurimsi truputį.
– Negi įmanoma nurimti, ar kuri jūsų bent įsivaizduojat, ką sakot? Jis ten sužeistas, o aš turiu čia kankintis... Niekas nesupranta, kokį skausmą tai man sukelia...

Prie kito laužo būriavosi medžiotojai ir aptarinėjo, kaip du žmonės įveikė vilkus: šiuos plėšrūnus spiečius medžiodavo tik didelėmis grupėmis, dažniausiai žiemą, kai lengva sekti pėdsakais. Patekėjus priešpilniui būrys išsiruošdavo į žvalgybą, kuri trukdavo keletą parų. Kai medžiokliai išsiaiškindavo kiek yra vilkų ir kur jie slepiasi, stojus palankiam orui, prasidėdavo varymas, supimai ir žudymas. Skersdavo visus be pasigailėjimo, kiek tik aptikdavo. Kūnus sutempdavo į didžiules stirtas, kurias, pasibaigus medžioklei ir žvalgams pranešus, kad spiečiaus teritorijoje vilkų nebėra, degindavo keletą dienų. Tačiau taip, kaip tądien padarė moterys: vienas prieš vieną, žmogus prieš žvėrį – taip niekas nesigrumdavo, tad galiausiai pokalbio dalyviai gana rimtai susiginčijo, koks geriausias būdas užmušti vilką, neturint lanko. Ir nesvarbu, kad pusė iš ten stovėjusiųjų, buvo tie, kurie atskubėjo į sektos pasiųstą pagalbos šauksmą ir matė abi moteris po susirėmimo – nė vienam net į galvą nešovė prieiti prie Anukos ir paklausti jos, kaip iš tiesų viskas vyko. Lygiai kaip nepriėjo ir nė vienas iš kitos grupelės, aptarinėjusios Gelo sužeidimus ir jo šansus išgyventi. Jų tarpe nebuvo nė vieno, bent akies krašteliu mačiusio, kaip atrodė užpulto vyro kūnas, mat miške jį apžiūrėjo tik Anuka ir tik ji spaudė žaizdas, kol atvyko pagalba. Po to vyras buvo susuktas į apsiaustus ir parneštas tiesiai į Motinėlės nurodytą kambarį. Tik Iglit ir Anuka galėjo papasakoti, kaip viskas vyko, tačiau sekta jau keletą valandų, kartu su Semba rūpinosi sužeistuoju, o klajoklė buvo čia pat. Greta. Tereikėjo pasisukti ir paklausti. Bet nė vienas nenorėjo turėti reikalų su Gamtos vaiku. Jai buvo galima duoti darbo, paprašyti, kad išdrožinėtų kokį niekutį, tačiau įtraukti į pokalbį, kaip pilnateisę dalyvę – tokia mintis nešovė niekam. Ir šią akimirką Anuka buvo jiems už tai labai dėkinga, nes nieko kito ji nenorėjo labiau, nei gerai pailsėti. Dienos įtampai išsisklaidžius, moters kūnas darėsi sunkus, kol galiausiai ji leido sau užsimerkti ir pailsinti akis, o neilgai trukus Lorotos raudos, ją guodžiančiųjų šnabždesiai, kažkieno ginčai ir garsios kalbos ėmė tirpti neapibrėžtoje tolumoje, sąmonę temdant maloniam mieguistumui.

– Anuka, – kažkas papurtė snaudžiančiąją už peties, – Anuka!

Priešais stovėjo sekta. Jos veidas buvo baltas lyg sniegas, todėl vilko nagų ant skruosto paliktas rėžis tiesiog švietė, lygiai taip pat, kaip išskydusios raudonos dėmės ant drėgnos skepetos, kuria sekta ką tik šluostėsi sukepusį kraują nuo dilbių. Kol Anuka, pažadinta iš snaudulio mirksėjo, Iglit patrynė nuo nuovargio paraudusias akis, po kuriomis bolavo tamsūs ratilai:
– Eime, Motinėlė tave kviečia, – tardama žodžius ji ištiesė ranką ir padėjo atsistoti Anukai, tuo labai ją nustebindama.

Moterys nardė tarp aulos laužų ir būriais susispietusių gyventojų. Sekta judėjo lengvai ir užtikrintai, o Anuka sekė ją kaip įprastai nuleidusi akis. Žmonės, joms praeinant prasiskirdavo, nors iš padilbų klajoklė matė, jog dauguma jų norėjo užkalbinti Iglit ir pasiteirauti, kokia sužeistojo būklė, o gal sužinoti, kaip joms pavyko nugalėti vilkus, tačiau pagarba sektos padėčiai neleido jiems jos trukdyti.

Prasibrovusios pro žmonių sambūrius, jos nėrė į trečiąjį spiečiaus ratą, skirtą poilsiui. Čia nebuvo nieko daugiau, tik kabantys gultai, kurie taip viliojo išvargusį kūną. Net ir tas, kuris buvo Anukos ir kabėjo prie paties įėjimo, taigi buvo arčiausiai aulos triukšmo ir pro kurį nuolat šmirinėjo išeinantys ir ateinantys gyventojai, atrodė labai mielas. Tačiau sekta kirto žiedą nesustodama, o Anuka stengėsi nuo jos neatsilikti. Antrajame, prie lopšio prigludusiame rate, kuris buvo skirtas vaikams ir nešiotėms, Motinėlės bei sektų kambariams ir sustojo Iglit.
– Eik vidun. Kai baigsit, palauk manęs čia, – ištarė ir apsisukusi išskubėjo tuo pačiu keliu, kuriuo judvi buvo atėjusios.

Anuka žinojo, kad iš Motinėlės ir iš sektų kambario galima patekti tiesiai į centrinę spiečiaus šventovę, kurioje buvo įsikūrusios motinos su kūdikiais. Tačiau be šių patalpų, antrame žiede buvo dar vienas paslaptingas kambarys – lizdas – vieta, kur pradedama gyvybė ir kur gimsta žmogus. Būtent prie šių durų moteris dabar ir stovėjo iš susijaudinimo spurdančia širdimi: tai vieta, skirta tik išrinktiesiems. Tiems, kurie susiję su žmonijos tęstinumu ir išsaugojimu, bet tikrai ne Gamtos vaikui. Negalėjo patikėti, kad netrukus ji ten įžengs.

Patalpa skendėjo prieblandoje. Ją apšvietė tik kabančiame inde ramiai spragsinti ugnis, todėl prasčiau matančiai Anukai reikėjo šiek tiek laiko, kad apsiprastų. Kai pagaliau ėmė ryškėti daiktų kontūrai – moteris nusivylė. Manė, kad tai bus kažkuo ypatingas kambarys, nustebinsiantis jame esančiais daiktais, tačiau ten tebuvo stulbinančiai lygi šviesi asla, kurią plovė kelios vyresnės spiečiaus gyventojos iš skudurų į vandens kibirus sunkdamos Gelo kraują ir pats Gelas, paguldytas ant didžiulio gulto patalpos centre. Prie vyro sėdėjo senolė ir vilgė jo lūpas žalsvu skysčiu iš greta stovėjusio dubens.

– Vargšas mano berniukas, – kalbėdama ji lėtai lingavo galva, lyg pritardama kiekvienam savo ištariamam žodžiui, – kai jo tėvas atkeliavo pas mus, Motinėlė Ona iškart pasakė, kad jo kraujo linija labai gera, bet ir labai maištinga. Liepsnojantis, nerimstantis kraujas. Taip, vaikeliuk, taip. „Neramaus kraujo klajoklis“ – taip jį ir praminė. Bet kartu toji linija buvo ir labai vertinga. Negalima buvo jos atsisakyti, todėl klajoklį ir sujungė su viena spiečiaus motinų. Gero kraujo vyras jis buvo. Bet va tas nerimas... Tas nerimas su vaiku persidavė ir Gelo motinai. Vargšiukė taip sunkiai nešiojo. Ir pagimdė per anksti, visa išsikamavus, išsekus. Taip ir buvo, vaikeli, tikra tiesa. O kūdikėlis toks mažytis... Į du delnus tilpo. Rankytė čiut už pirštą storesnė. Visiškai mažulytis. Mama po gimdymo buvo labai silpna, vos kvėpavo. Tai mažiuką Gelą man Motinėlė atnešė. O aš jau Lorotą maitinau. Bet pieno buvo pakankamai, tai būdavo vieną po viena ranka pasidedu, kitą po kita ir dainuojam mes, sūpuojamės pakol abu žįsdami užmiega. Taip, vaikeli, retai tenka du vaikus vienu kartu maitinti. Daugiau nemačiau, kad kas taip būtų daręs, tik iš pasakojimų, tik iš istorijų...

Senolė nutilo, o Anuka ir toliau stovėjo prie durų, nesuvokdama, ar čia jai sakoma, ar Gelui, tačiau su didžiausiu susidomėjimu gaudydama kiekvieną istorijos žodį.

– Taip ir užaugo abu kartu. Vienu pienu užmaitinti. Gal dėl to taip ir susirišo. Niekaip nebuvo galima jų išskirti. Patikėk, vaikeliuk, ko mes tik nebandėm, bet žiū, tai Lorota Gelą į lopšį kažkaip įsiveda, tai Gelas Lorotą po miškus klaidžioti išsivilioja. Galiausiai Motinėlė Semba pasakė, kad nebevaikytume jų, mat vis tiek esą beprasmiška, kol abu vienam spiečiuje gyvena. Taip ir augo abu kartu lyg vienas. Tai visa laimė, kad Gelo linija tiko Lorotai ir kai mergaitei pasirodė pirmas kraujas net nebuvo klausimų, kas bus jos vaiko tėvas. Bet žinai, vaikeli, kaip metai bėga. Atėjo laikas Gelui keliauti. Tokia jau vyrų dalia – bent kartą išsiruošti į trimetę klajonę. Pagaliau iškeliavęs gal ir ilgiau po pasaulį bastėsi, tiksliai nebepamenu, bet vos sugrįžo – ir vėl į Lorotos glėbį, lyg išsiskyrę nė nebuvo. Tik va, to pasaulio pamatęs vaikinas susigundė. Matyt tėvo kraujas jo gyslose atgijo ir taip jį traukė vėl keliauti, kad ilgai neišbuvo. Vos Lorota pagimdė antrąjį, jis ir vėl po pasaulį traknytis. Vėl Lorota jo laukia, vaikus gimdo, bet kasdien į kelią žvalgos. Taip, vaikeli, neišpasakytas judviejų ryšio tvirtumas. Ir va, kai trečiąkart tik iškeliavo, po pusmečio atklydęs klajoklis papasakojo, kad su Gelu kartu vienam spiečiuj kurį laiką gyveno. O po to jis atseit žuvo. Tai nelaimingos mergaitės niekas nuraminti negalėjo, tiek ji verkė, tiek raudojo, niekur paguodos nerado. Kol vėl pastojo, išnešiojo ir va, vaikutį vėl augina, atsigavo po truputį. Ir čia tokia naujiena... Na ką tu pasakysi, kaip būna.

Senolė baigė savo pasakojimą ir ėmė niūniuodama linguoti, retkarčiais perbraukdama per vyro plaukus ranka ar trumpam paliesdama skruostą. Kvėpuodamas jis keistai gargaliavo ir tas judviejų duetas skambėjo ypatingai šiurpiai, todėl Anuka buvo labai dėkinga Motinėlei, pasirodžiusiai tarpdury ir nutildžiusiai visus garsus kambaryje: moterys liovėsi šliurpsėti skudurais, senolė nutraukė savo melodiją, tik Gelas neparodė deramos pagarbos ir vis taip pat nelygiai kvėpavo, retkarčiais išleisdamas kokį švokščiantį garsą.

– Ar sugirdei jam viralą, močiute, – šiek tiek garsiau paklausė Motinėlė
– Taip taip, vaikeli, visą dubenį po lašiuką.
– Gerai, – Semba prisiartino prie gulto ir sustojusi prie Gelo kurį laiką jį stebėjo, – palikit mane su Anuka.

Moterys su skudurais nedelsė: viena pastūmė vandens indus nuo tako, kita prišokusi padėjo atsikelti senolei ir palydėjo ją iš kambario. Po kelių minučių Anuka liko su Semba viena. O Motinėlė neskubėjo. Vis dar stovėjo nusisukus ir stebėjo sužalotą vyrą. Klajoklė matė, kaip ji keliskart perbraukė kaktą, mat, žinodama, kad jos nemandagus spoksojimas liks nepastebėtas, išnaudojo progą atidžiau apžiūrėti šią moterį. Iš daugumos ją išskyrė ne tik aukštas ūgis, tačiau ir retai kada kieno nešiojami trumpi plaukai. Kadaise buvę tamsūs, dabar gi jau žilų gijų atskiesti iki pelenų spalvos. Platūs pečiai ir kaip motinai tikrai siauri klubai – tą buvo galima pasakyti tiksliai, nes Semba visada vaikščiojo su kelnėmis ir niekada su motinoms įprasta toga. Bet labiausiai Anukos smalsumą žadino šios moters amžius. Senolė užsiminė, kad Lorota gimė prie kitos Motinėlės, bet anoji valdė nebe ilgai. Po to atėjo Sembos eilė, tačiau prieš kiek laiko tai galėjo būti? Prieš trisdešimt – dvidešimt penkerius metus, sprendžiant pagal Gelo galimą amžių? O žinant, kad motinėle netampama iki maždaug penkiasdešimties... Niekaip negalėjo suprasti, ar padarė kur klaidą skaičiuodama, ar ši moteris iš ties gali būti tokio amžiaus, nes niekaip nebūtų davusi jai daugiau šešiasdešimties.

– Papasakok, kaip viskas nutiko, – paliepė Motinėlė, nė neatsisukdama į Anuką.

Klajoklė glaustai nupasakojo, kaip jos su sekta išgyveno susidūrimą su vilkais.

– Taip, Iglit man tą patį sakė, – staiga atsisuko ir pažvelgė į kalbėjusiąją, pastarajai vos spėjus pagarbiai nuleisti akis, – taigi tu kalbi tiesą. O kaip atsikratei vilko, kuris tau ant nugaros užšoko?

Anuka ir sau negalėjo į šį klausimą atsakyti, turėjo tik vieną variantą, kurį buvo galima sakyti kitiems:
– Kvapas. Manau tai dėl kvapo, kuriuo mes su Iglit išsitepėm. Aš galvoju, kad žvėris pajuto lokio tvaiką ir tiesiog neapsikentęs paspruko, – Anuka padarė pauzę ir laukė reakcijos. Net nežiūrėdama į Motinėlę juto, kaip ją šukuoja aštrus Sembos žvilgsnis, – neturiu kito paaiškinimo...
– Sekta tos pačios nuomonės. Taigi atrodo, kad tu gali būti naudinga man. Mano spiečiui.

Norėjo pasidomėti, kuo ji gali būti naudinga, tačiau kaip ir kiekvienas spiečiaus gyventojas, puikiai žinojo, jog nedera uždavinėti klausimų Motinėlei.

– Kai atvykai, nieko gero iš tavęs nesitikėjau. Galvojau išdroši keletą žvėrelių ir iškeliausi. Bet kad dėl mano vaiko stosi prieš vilką... Nustebinai. Ir gerai. Mane retai kas stebina. Iš kur moki taip gerai naudotis svaidykle?
– Visos moterys laukia pirmojo kraujo, todėl iki dvidešimt penktosios vasaros sukiojasi aplink spiečių ir beveik nieko nesimoko, – nenorėdama bereikalingai gaišinti Sembos, pradėjo nuo esmės, – o aš nuo vaikystės žinojau, kad nebus jokio kraujo, tad galėjau prideramai pasirengti klajoklės gyvenimui. Iš namų iškeliavau savo septynioliktą pavasarį. Nuo to laiko savimi rūpinuosi, medžioju keliaudama ir atnešu priklausančią grobio dalį spiečiui, kuriame žiemoju. O kol klajoju, turiu daug laiko praktikuotis.
– Iš kokio atstumo pataikai? – atrodė Motinėlė buvo suintriguota.
– Gerai prisitaikius, galėčiau numušti mažąją stirną kitapus upės ties lieptu.
– Tikrai? – balse nuskambėjo šioks toks nepasitikėjimas.
– Galėsiu parodyti.
– Kol kas man tai nėra svarbu. Dabar man reikia, kad šį tą pažiūrėtum ir pasakytum, ar esi tai mačius.

Tai pasakius, Motinėlė mostelėjo ranka, kviesdama pašnekovę prieiti arčiau sužeistojo. Kadangi gavo kvietimą, Anuka prisiartino ir nesivaržydama ėmė jį apžiūrinėti. Ant kūno buvo daugybė sužeidimų. Kai kurios žaizdos plėštinės, kai kur ryškios dantų žymės. Moteris dairėsi, kur gi Gelo tvėriai ir netruko pastebėti baltomis putomis pasidengusią žaizdą ant kaklo. Niekaip negalėjo suprasti, kaip jis išgyveno iki šios akimirkos. Gal čia dėl to jo „neramaus“ kraujo, gal tas atkaklumas ir neleidžia pasiduoti? Tačiau kol kas mirtis vis dar sukiojosi aplink. Sužeidimų buvo tiek daug ir jie buvo tokie gilūs, kad mažieji vijūnai nespėjo jų siūti. Ir vis dėlto ne baisios žaizdos ir Gelo atkaklus kabinimasis į gyvenimą labiausiai nustebino moterį: ant peties, kiek žemiau raktikaulio ir ant pilvo bolavo trys keisti piešiniai. Lyg voratinkliai, ar didžiulės delno dydžio tamsios snaigės. Tas vaizdas privertė sudrebėti. Netikėtai plūstelėjo prisiminimai iš gimtojo spiečiaus. Laimos kūnas ant jos motinos rankų su didžiuliu, akyse ryškėjančiu raštu: mažas taškelis nuo kurio, lyg saulės spinduliai, vinguriavo šakotos gijos, kurių viena nutįso iki pat klubo, pakeliui suskildama į plauko storumo atšakas, kaip nesustabdoma kalnų upė po pavasarinio lietaus, užpildoma šimtų smulkių vandens siūlelių.

– Masti man sakė, jog tu iš pajūrio ir tavo gimtąjį spiečių sunaikino vilkai.

Anuka nustebo, kad Motinėlė žino, iš kur ji atkeliavo, kad išvis kalbėjo apie ją su kitu žmogumi. Matyt, ši emocija atsispindėjo veide, mat Semba paaiškino:
– Nesistebėk taip, aš žinau viską, kas vyksta mano spiečiuje. Jei noriu, kad mano motinos būtų saugios, negaliu nieko praleisti pro akis. Tarkime, ar tu įsivaizduoji, kiek šiuo metu yra spiečiuje žmonių, savo gyvenime susidūrusių su gmorgais?

Klajoklė prisiminė maudykloje matytus kūnus.
– Manau, kad nė vieno, – pamėgino laimę.
– Pasirodo, tu mąstai ir mąstai teisingai.
– Norite paklausti apie tuos piešinius ant Gelo kūno? Tiesa? – spėjo Anuka, padrąsinta sėkmės, iš įkarščio užmiršdama deramą elgesį.
– Nors nelabai žinai, kaip tinkamai elgtis Motinėlės akivaizdoje...
– Atsiprašau, – baisiausiai susigėdusi, kad nesuvaldė savo entuziazmo, nuraudo Anuka.
– Ir ką tu man apie juos gali pasakyti?
– Tai gmorgų žaibas.
– Tu įsitikinusi? Nes jei čia, kaip tu sakai, gmorgų žaibas, tai ar tuomet Gelas neturėtų būti miręs?
– Na taip, – Anukos pasitikėjimas susvyravo, – manyčiau, kad taip. Kai gmorgai puolė mano spiečių dar buvau maža, tad ne viską pamenu. Tik tas žaibo voratinklis įstrigo atmintin neištrinamai, todėl dėl jo esu įsitikinus. Laimą nutrenkė žaibas. Vienas žaibas...
– Bet keliaudama ir lankydamasi skirtinguose spiečiuose, ar kada girdėjai apie žmogų, kuris būtų tai išgyvenęs?
– Ne, nesu girdėjus, bet tai nebūtinai reiškia, kad tokių nėra...

Semba pakėlė ranką parodydama, kad Anukos svarstymai jos nedomina.
– Gerai, patvirtinai mano nuomonę dėl gmorgų žaibo, pažiūrėkime, ar galėsi dar šiuo tuo man šiandien pasitarnauti, – tai sakydama motinėlė patraukė užklotą nuo Gelo strėnų ir pirštu parodė į tris juodus taškelius ties išsišovusiu klubo kaulu, – kitoje pusėje tokie pat, – pridūrė, tačiau klajoklė jau buvo juos pastebėjusi.
– Ne, atleiskit, tikrai nieko panašaus nesu mačius, – Anuką apėmė begalinis liūdesys, kad ji nebegali pasitarnauti Motinėlei. Ji iš visos širdies troško būti kažkam naudinga.



--------------------------------


Kylanti saulė po truputį tirpino nakties vėsą ir džiovino nuo žemės kylančią drėgmę, tačiau kol kas oras dar buvo gaivus. Kaitros nealinami paukščiai ūbaudami, treliuodami, švilpaudami ir visaip kaip čiulbėdami, nardė tarp miško medžių, keldami didžiausią triukšmą. Bet niekas kitas taip gerai nenuteikdavo ankstų rytą, kaip energingas miško ulbėjimas ir rasotos žemės kvapas. Anukos batai mynė minkštas samanas, retkarčiais nosele pakutendami kokį pasišiaušusį kankorėžį, tačiau šįryt, kitaip nei paprastai, moteris beveik negirdėjo ir nematė to, kas darėsi aplink.

Nubudo netikėtai anksti. Ir ne todėl, kad būtų prikėlęs koks pro šalį slenkantis apsimiegojęs spiečiaus gyventojas, o todėl, kad išsimiegojo taip puikiai, kaip seniai nebuvo miegojus: praeitą vakarą, išėjusi iš Motinėlės prie durų rado laukiančią sektą, kuri galvos linktelėjimu pakvietė eiti paskui ir nelaukdama patraukė į miego ratą. Pro kabančius gultus nardė nesidairydama, kol pasiekė kambario gilumą.
– Čia tavo, – palietė vieną iš atokiausių gultų, – tai mano dovana. Pailsėk.

Ir dingo, palikdama Anuką sustingusią iš nuostabos.

Reikės pririnkti braškių – svarstė žingsniuodama moteris. Gal bent taip galės atsidėkoti už tokį išskirtinį dėmesį ir malonumą miegoti ramybėje, nieko netrikdomai. Gerai, kad uogos pakeliui. Tačiau Anukos mintys skrajojo labai toli nuo miško gėrybių. Jai ramybės nedavė kita mintis: Motinėlės ištarti žodžiai prieš pat joms išsiskiriant. „Noriu, kad pasiliktum pas mus per žiemą“ pasakė ji. Žinoma, klajokliai patys sprendžia kur ir kada keliauti, nė vienai Motinėlė negali jiems uždrausti išvykti ar nepriimti atvykusių, jei tik jie nenešioja atskalūno ženklo, tačiau tas Sembos kvietimas ar prašymas ypatingai jaudino klajoklę. Juolab, kad dabar buvo kaip tik metas nuspręsti: ji lieka žiemai šiame spiečiuje, ar išnaudodama dar likusią vasarą keliauja ieškoti kito. Ji dar niekada netroško likti spiečiuje ilgiau, nei būtina. Tiesą pasakius, su kiekviena diena, praleista tarp žmonių, ji vis labiau pasiilgdavo vienatvės, bet šįkart viskas buvo kitaip. Pastarosios dienos jai siūlė kažką tikrai naujo ir nepatirto: ryšį su kitu žmogumi ir bendradarbiavimą. Vienijančio tikslo turėjimą, paramą, buvimą kažkieno dalimi. Jokiais būdais negalėjo to atsisakyti, jokiais būdais nenorėjo palikti šio spiečiaus ir jausmų, kuriuos jis jai sukėlė.

Vos priėmė sprendimą, iškart tapo lengviau. O ir pasirodžiusios braškės savo saldumu padėjo nustumti varginančius svarstymus bei apmąstymus ir tiesiog mėgautis viskuo, kas buvo aplink.

Numalšinus rytinį alkį ir įsimetusi keletą gražiausių uogų sektai, patraukė kirtimu tolyn, į vakarykščio susidūrimo vietą. Ji privalėjo ten grįžti, nes per visą sumaištį nesusirinko savo svaidyklės užtaisų. O tokius geležinius turėjo tik penkis. Vakar panaudojo tris, tad su dviem tikrai nenorėjo likti. Juk negalėjo žinoti, ar kada pavyks dar aptikti tokių puikių geležinių užtaisų.

Laukymėje tvyrojo svilinto kailio tvaikas, tačiau jis visiškai netrukdė ant nudobto vilko maitos tupėjusiems varnams, kurie pakilo garsiai krankdami, vos pasirodžius Anukai. Pirmąjį užtaisą rado gana greit, nors tas ir buvo įmintas į žemę gausiai po Iglit signalo mišką užplūdusių medžiotojų. Su antruoju teko šiek tiek pavargti, o dėl trečiojo delsė pati. Nenorėjo kišti pirštų į sudeginto vilko išvarvėjusią akį, todėl ėmė žvalgytis. Apėjusi pievą, rado vietą, kur po jos šūvio spruko pirmasis vilkas ir nesunkiai susekė, kaip jis, apsukęs ratą, ir vėl grįžo į susirėmimo vietą, tačiau čia viskas susiliejo į didžiulę pėdsakų marmalynę, kur nebebuvo įmanoma atsekti, kas gi nutiko žvėriui, kad jis paliko Anuką parblokštą ant žemės ir pats paspruko antrąkart. Spiečiuje lyg ir girdėjo kalbant, kad medžiotojai sekė jo pėdomis iki upės, o po to pametė, tačiau neketino šio ganto tikrinti.

Taigi, be penktojo užtaiso nebeliko daugiau ką veikti šioje laukymėje: pasiraitojo rankovę ir sukišo pirštus į drungną skystą ertmę, kur kadaise buvo vilko akis. Pirštų galiukais užčiuopė grublėtą metalą, tačiau jis buvo slidus ir niekaip nesidavė sučiumpamas. Anuka dar kartą apsvarstė, ar nepalikus jo ten, kur yra ir neapsiėjus su keturiais akmenimis, tačiau užtaisai buvo per daug vertingi: dėl vienodo svorio ji galėjo efektyviau treniruotis, o pasimiklinus nuspėti, kaip lėks iš svaidyklės paliestas užtaisas. Be to jie skriejo toliau, nei kiti išbandyti akmenys ir padarydavo daugiausiai žalos. Ji negalėjo atsisakyti penktojo.

Reikėjo sunkaus akmens, tad atsistojo ir ėmė žvalgytis: už poros žingsnių pastebėjo vakar savo įsmeigtą deglą, iš kurio buvo likęs tik varganas nuodėgulis ir apėmė blogas jausmas. Iš pradžių nesuprato, iš kur jis, bet po to, lyg viskas, ką ji žinojo ir patyrė per visą savo gyvenimą, būtų viena banga trenkęsi jai į kojas: vilkai nepuola žmonių. Niekada negirdėjo, kad laukinis vilkas būtų puolęs žmogų. Su gmorgais – taip, bet vieni – niekada. O vakar jie ne tik užpuolė Gelą, tačiau neatsitraukė net tuomet, kai pasirodė jos su Iglit. Lokio kvapas – kaip jie galėjo jam atsispirti!? Tai visiškai negirdėta, kad vilko nenuvytų lokio smarvė. Kad vilkas nesibaidytų ugnies. Tik gmorgų vilkai nebijo ugnies.

Pala.

Ar ji ką tik atskyrė vilkus į laukinius ir į gmorgų?

Papurtė galvą, pati nelabai suprato, kas tai per mintis. Buvo aišku, kad tai, kas vakar nutiko nebuvo normalu ir tai viskas, kas buvo žinoma. Visos kitos mintys, tebuvo kvailos spėlionės.

Apsidairė aplink ir pamatė reikiamo dydžio akmenį. Šiaip taip pakėlė, nors kairiosios rankos raumenys ir ėmė tirtėti iš įtampos, bet to ji nepastebėjo. Nes visas dėmesys buvo kitur: viduje tarsi kas virė. Vis skambėjo „gmorgo vilkas, gmorgo vilkas, laukinis vilkas, gmorgo... “. Nudobto žvėries kaukolė pokštelėjo ir sutrupėjo, ant miško paklotės išliedama smegenų masę. Anuka pagaliu pažarstė nuolaužas ir pagaliau pamatė savo brangųjį užtaisą, o galvoje vis dilgčiojo „laukinis vilkas, laukinis vilkas.... gmorgo... laukinis vilkas, vilko ketera už akmenų sąvartos vakarų kryptimi“ – smegenys pavėluotai suvokė, ką prieš akimirką pamatė akys.
2015-03-21 00:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-01 00:54
Man taip pat pasirodė, kad viskas vyksta tolimoje ateityje. Nes svaidyklės geležiniai užtaisai vienodi. Turbūt gaminiai iš praeities. Istorija įdomi, skubu skaityti tolesnių dalių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 15:40
pikta kaip širšė
Kažkaip žiūriu ta mintis, kad čia ateitis, vis sklando kažkur ore :-) nes ir Codein panašią prielaidą padarė :-) Bet kol kas nesakysiu :-D ir ne todėl, kad norėčiau paerzinti (na gal tik truputį), tiesiog sekančioje dalyje turėtų paaiškėti šiek tiek daugiau apie bendrą pasaulio vaizdą, o ją netrukus kelsiu, gal šiandien vakare ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 14:07
Lengvai
Pala.

Ar ji ką tik atskyrė vilkus į laukinius ir į gmorgų?
- šito nereikia, išbalansuoja bendrą gerą stilių.

Visa kita - valio, persiskaitė lengvai ir įdomiai. Anuka po truputį įgauna vertingumo (dėl to, ką matė, ką moka, ką girdėjo), nors vis tiek norėtųsi jai suteikti daugiau spalvų.

Bet iš esmės, istorija rutuliojasi, ir manęs vis neapleidžia jausmas, tai aprašoma mūsų ateitis, Spora, ar aš teisi??? Jei tai - spoileris ir negali atskleisti viešai, parašyk man slaptai, ar elektroniniu laišku, jeigu gali atskleisti apskritai, žinoma. Man juk labai smalsu - ir tai geras dalykas, nes tavo pasaulis mane jau prigavo =]

Nelabai ką turiu pridurti, nebent vėliau kas šaus į galvą.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 09:55
pikta kaip širšė
Varinike, dėl to sakinio su gultais perkėlimo, tai manau tavo pasiūlymas vertas dėmesio – gal ir tikrai toje vietoje, kur jis yra dabar, jis bereikalingai stabdo veiksmą, taigi pamėginsiu – thanks ;-)

Codein, nenoriu veltis į diskusiją, nes realiai tai mes abi vadovaujamės prielaidomis ir tik savo nuomone, ką senovės žmonės žinoti galėjo ir ko negalėjo – bent jau aš nežinau, ar yra koks informacijos šaltinis, kur tai būtų galima patikrinti. Rašydama aš vadovavausi požiūriu, kuris yra artimesnis Varinikės išsakytam apie stebėjimus/ prietarus/ iš lūpų į lūpas perduodamas žinias ir tt. Tikrai nenorėjau tuo pasakyti, kad speičiuose egzistuoja kažkoks išvystytas medicinos (biologijos?) mokslas. Bet smagiausia, kad ta replika, kuri čia susilaukė tokio aptarimo, tikrai nebuvo jokia nuoroda į laiką ar šios bendruomenės išsivystymą. Tai tebuvo pokalbis, kurio tikslas buvo daugiau parodyti Lorotos santykį su aplinkiniais ir aplinkinių su ja, nei kažką daugiau. Bet užuominą supratau :-) stengsiuosi ateity labiau pasidomėti faktais, nes kai kuriose vietose jau dabar susiduriu su žinių trūkumu. Štai dabar nagrinėju žuvų nerštą – fu kaip neįdomu ;-)

Aurimaz, su tavo komentaru sutinku. Lyg ir nemėginau įrodyti kažko priešingai ;-) Na gal nebent paprieštaraučiau tik dėl Codein lyties („Codein yra teisus“) – visada maniau, kad Codein yra moteris ;-)

Meškiuk, gerą knygą priminei! Atrodo man ji bus labiau patikusi, nei tau ;-) O kai jau užklausei ir aš pagalvojau, tai gal ir padarė šiokią tokią įtaką – ten juk herojė naudojasi būtent svaidykle. Tai gal tas kadaise skaitytas romanas ir pastūmėjo Anukai parinkti būtent tą ginklą. Tad gal ir gali būti kažkoks pasąmoninis įtakojimas, tačiau tai tikrai nėra sekimas tuo kūriniu ar mėginimas juo vadovautis. Jei dabar ir galima juos sugretinti, tai manau netrukus skirtumai pradės ryškėti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 08:47
varinike
Turėjo būti galima gerti,o ne galima duoti. Kavos trūkumas.
Ir dar kodėl gali tikti pasakymas: "Ar tu išvis mąstai? Aš juk žindau!". Šis pastebėjimas galimas todėl, kad nuo kai kurių žolių arba maisto produktų pienas apkarsta, ir jautresni kūdikiai tampa irzlūs ir nežinda.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 08:38
varinike
Nesuprantu, ko jūs ieškot sliekų ant asfalto. Visų pirma, panašu kad yra kažkokia žiniuonių kasta, sektos, kurios nemedžioja ir kitais gyvenimiškais reikalais neužsiima. Jų funkcija, kaip suprantu yra žinių saugojimas ir perdavimas ateities kartoms. Dėl arbatos. Nėra pasakyta, kad tai persiduos kūdikiui. Ji tepasakė, kad žindo. Kaimo bobutės užauginusios krūvą vaikų, ir knygų gyvenime akyse nemačiusios pasakys, kurie augalai yra netinkami maitinant (pvz. man močiutė neleido gerti mėtų arbatos, nes atseit pienas dings). Na aš tik prikibčiau tiek, kad valerijoną maitinant duoti galima, jis nėra kenksmingas. Tai gi, tai yra LOGIŠKAS pagrindimas, o  "negaliu nes žindau" yra bobučių prietarai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 21:29
Aurimaz
Spora, senovėje  LOGIŠKAI PAGRĮSTOS žinios buvo tik tose vietose, kur vystėsi filosofijos menas. Senovės Kinija, Romos imperija, arabų civilizacija prieš ateinant krikščionims ir panašiai. Toks dalykas įmanomas tik tada, kai yra milžiniška imperija, kurioje tam tikri žmonės gali nesirūpinti maisto išteklių paieška ir atsiduoti, tarkime, mąstymui.
Tavo kūrinio atveju, tu neturi imperijos. Yra nedideli spiečiai, todėl teoriškai aukšto lygio žinios nėra įmanomos. Užtai ten turėtų būti itin išvystytas tikėjimas įvairiausiais dievais - jie yra kur kas paprastesnė priemonė paaiškinti tai, ko nesupranti. Trenkė žaibas - a, tai Perkūnas nusičiaudėjo. Iki minties, jog tai iškrova nuo žemės į dangų sklinda, reikia labai daug tarpinių teorijų. Atomą išmąstyti yra kur kas lengviau nei logiškai paaiškinti žaibą. Todėl Codein yra teisus. Net jei paimsime medicinos žinias, labai ilgą laiką ten karaliavo dievai, o ne kraujo ar genų teorijos. Savaime suprantama, laukinės gentys gerai pažinojo augalus, tačiau tas žinojimas buvo daugiau instinkto lygio - va, suėsi šitą, tai bus basta. O jei šito užkramtysi, tai galėsi trumpam su dievais pasikalbėti prie laužo. Bet jei padauginsi - vėl basta. O nuo šito bus labai ramu... ir panašiai.
Žodžiu, šiuolaikinis mūsų supratimas apie mus supantį pasaulį nėra jau toks senas - jis ėmė formuotis gal tik prieš 400 metų. Iki tol mūsų mokslo pasaulyje karaliavo protėvių dvasios, dievai ir mitinės būtybės.

Tai tiek realybės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 16:00
Meškiukas
O tavo kūriniui įtakos nepadarė "Pirmykštė moteris:urvinio lokio gentis"? (antros dalies sugebėjau įveikti net pusę, o tada pasidaviau)?
Net nelabai ir yra prie ko kibti. Jei labai, nu labai norėtum, rastum, bet kam? Kūrinys geras, parašytas įdėjus darbo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 09:53
Galaxy
Atsiprašau už klaidas, rašiau per mobilų dar be rytinės kavos ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 09:52
Galaxy
"Ar tu isvis mastai as juk zindau!"-manau tai pakankamas įrodymas, jog visuomene turi žynių, jog vaitinės medžiagos persiduoda per pieną. Štai kas privertė suabejoti. O ne pati žolelių medicina. Jei nebūtumei sakiusi, jog geležies jie dar neapdirba, bet ir metalo dar ne, o tai labai ankstyvas laikotarpis, taip nesikabinėčiau, tiesiog aš priekabi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 21:53
varinike
Dėl to sakinio, geriau būtų, jei jį būtum panaudojus kitoj vietoj, pavyzdžiui ten kur sekta nuvedė ją prie  geresnės vietos. Nes dabar nukreipia dėmesį nuo veiksmo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 21:36
pikta kaip širšė
varinike, tas sakinys ir man pačiai atrodo pakankamai gremėzdiškas ir galbūt būčiau jo atsisakiusi, tačiau norėjau parodyti, jog yra "prestižinės" ir "varguolių" vietos ir kad iki tam tikro momento Anuka turi patį prasčiausią variantą - tai turėjo būti jos statuso iliustracija.

Codein, kodėl man atrodo, kad tu nuvertini senovės žmones? :-) Manau, kad akmens amžiaus gyventojai tikrai daug daugiau išmanė apie tai, kas yra gamtoje ir kaip tuo naudotis, nei išmano dabartinis žmogus. Gal jie nežinojo, kaip tiksliai tai veikia (na tu paminėjai, kad persiduoda per kraują ir pan), tačiau priežastis ir pasekmes (kad išgėrus valerijono šaknies žmogus nurimsta) manau jie tikrai suvokė. Tai mums tas pasaulis tolimas ir svetimas.
Bet man labiau užstrigo tavo mintis, kad aprašoma visuomenė yra  postapokaliptinė - labai smalsu sužinoti, iš kur tas jausmas toks atsiranda ir kokios užuominos tekste formuoja tokią nuomonę? :-) Nesakau, kad ne, ar taip - tik pačiai labai įdomu, kaip sukėliau tokią prielaidą.
Gerai, nekankinsiu :-) Dabar kaip tik rašau apie žmonių vystymosi raidą, tad kitoje dalyje kažkas turėtų paaiškėt ;-)

Sebastianai - viską diktuoja įkvėpimas :-) Va vakar pasėdėjau, nes liejosi viskas laisvai, o kaip šiandien viskas bus - matysim. Nors kol kas pačiai smagu šią istoriją pinti, tai tęsinio talpinimo prognozės neblogos ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 19:54
St Sebastianas
Autorės išsisukimą su svaidyklės valdymu užskaitau.:] Nesubtilus, bet teisingas. 

Kūrinys kabina, skaitant nesinori paleisti. Kažkur buvau radęs gramatinę klaidą, Varinikės minėtas sakinys irgi persiskaitė keistokai, bet šiaip stambių blogybių nematyti. Džiugina, kad kūrinys pasirodo protingais intervalais ir po to nereikia galvoti apie ką čia skaičiau ir kas čia vyksta? Tikiuosi, tai nepasikeis.

Laukiu kitos dalies.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 18:50
Galaxy
Man regis autorei pats laikas apsispręsti dėl bendruomenės/visuomenės išsivystymo lygio, nes jei net metalo dar neapdirba, o kalba taip, lyg žinotų tarkim specifinius medicinos dalykus- kad medžiagos persiduoda su pienu kūdikiui, tikrai neieškojau tikslių žinių apie tai, bet manau, jog nežinojo šito na tarkime žmonės kurie gyveno dar iki bronzos amžiaus. O beskaitant vis kyla mintys, jog tai tolima postepokalipsinė visuomenė, kai žmonija grįžo į pradinį išsivystymo lygį, tačiau išsaugujosi šiokias tokias žinias. tai kaip ten iš tikro yra?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 09:25
Aurimaz
Lyg ir geriau visuma po truputį ima atrodyti. Laukiam toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 08:06
varinike
"Net ir tas, kuris buvo Anukos ir kabėjo prie paties įėjimo, taigi buvo arčiausiai aulos triukšmo ir pro kurį nuolat šmirinėjo išeinantys ir ateinantys gyventojai, atrodė labai mielas." - šito sakinio nelabai reikėjo.

Nekantriai laukiu kitos dalies, labai užkabino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą