Laiškai Zofijai II

Miela Zofija.

Turiu tau pranešti, kad jei mirsiu, tai tik nuo askorbo rūgšties. Per skrodimą jos turėtų rasti ir burnos gleivinėje, ir kojų tarpupirščiuse, nes per daugelį metų, praleistų šioje puikioje klinikoje, kurioje tavo pastangų dėka man buvo rasta vietelė, neatsirado nei vieno specialisto, kuris nustatytų, kodėl vis tik mano akių kraujagyslės nuolat trūkinėja ir akys amžinai pasruvusios krauju, nelyginant aš ketinčiau kažką suėsti. Iš tikro taip nėra, ir aš dažnai elgiuosi visai normaliai, nepaisant, kad mane beveik kasdien pririša prie lovos. Sakyčiau, tai greičiau tapo įprotis nei būtinybė.
Taigi, askorbo rūgšties, kuri neva stiprina kraujagysles (gal taip iš tiesų ir yra, bet poveikis, tai yra pastiprinimas yra labai trumpalaikis ir po savaitės ar dviejų aš vėl vaikštau lyg vampyras. Visi manęs bijo.), aš pririjęs milžiniškus kiekius ir po mano mirties mano kūną galėsi parduoti kaip vertingą minėtos rūgšties kaupimo šaltinį.

Kalbant apie gydytojus šioje nuostabioje klinikoje turiu pridurti, kad jie praktikuoja archaišką sveikimo būdą, tai yra: pasveik savo jėgomis. Štai maždaug prieš tris savaites man suskaudo nugara. Aš galvoju, kad mane perpūtė. Sutepiau didelius kiekius gydomųjų tepalų (juos irgi galėsi nusigramdyti nuo mano kūno po mirties), bet skausmas tik sumažėjo, bet niekur nedingo. Mėginau ieškotis pagalbos pas gydytoją, kuri man priskirta, bet ji, mano nelaimei, kaip tik tą dieną išėjo atostogų, tada kreipiausi į šios klinikos chirurgą. Vizito pas jį turėjau laukti penkias dienas. Vos man prakalbus, jis nutraukė mane, sakydamas, kad aš ne ten atėjau, turiu kreiptis į nervų specialistą. Taip, aš nervuotas, ir tu tai žinai, dėl to aš ir esu čia, bet vis tik mėginau ramiai paaiškinti tam pienburniui, jis buvo gal perpus jaunesnis, kad nervai čia gali būti ne prie ko, juk gali ir stuburas būti susidėvėjęs, ar nevertėtų rentgeno pagalba įvertinti jo būklę. Bet tas vadinamas žmogaus kūno gelbėtojas, viešai prisiekęs padėti kenčiančiam, net neapžiūrėjęs  atmetė mano būgštavimus ir kuo skubiausiai atsikratė manimi, tokiu būdu leisdamas toliau sveikti savo jėgomis, kol aš po pusės mėnesio pateksiu pas nervų specialistą, nes tik tam laikui pavyko gauti kvietimą. Tokiu būdu, greitasis gydymas šiose platumose skaičiuojamas ne valandomis arba minutėmis, bet mėnesiais nuo susirgimo pradžios.
Taigi, dar keli kilogramai tepalų, rūgšties ir mano cheminė sandara bus neatpažįstamai pakitusi.
Kita vertus, buvo ir įdomių dalykų, kuriais noriu pasidalinti. Pirmiausia, tai saulės užtemimas. Jis, deja, nebuvo visiškas ir katastrofinių padarinių nepadarė, bet susidomėjimas buvo visuotinis. Nusivylimas juo taip pat buvo visuotinis.
Dar viena gera žinia - į kliniką atkeliavo kino pavasaris, jei bus galimybė išeiti, ta prasme, jei būsiu neagresyvus ir nepririštas prie lovos, prisižiūrėsiu daug puikių filmų.

Tai tiek. Visada tave mylintis
Tavo Makalojus.