2

Nes kartais sijos nutrūksta
ir stebi kaip pabyra kregždės
mėnuliai ir ietys. Apkarsta tau
oras tarytum surudijęs

gaudai tuos varganus paukščius
ir tyliai sau žadi visus išgydyt
išlydyt paslėpt. Dėlioji plunksnas
nameliais ir sakai kad tai niekis

ir iš tiesų. Juk visada žinojai,
kokia trapuma gaubia viską
ir kur pasislėpę tavo namai. Šitas
oras ne tavo. Ir gali karpyt jį nors

visą bet vis tiek. Sustingsti lyg
paralitikas ir mėnesienoj tikies
užuovejos ramybės ar tikslo
bet stebi tiktai byrančias kregždes.

Sukarpytom iliuzijom dėlioji viltis
ir sakai kad tai niekis.