Rašyk
Eilės (74592)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10547)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Link upės leidosi žvyruotas takelis, kuris, priartėjęs prie vandens, išsišakojo: viena atšaka vedė prieš srovę, o kita – žemupio link. Nekilo nė menkiausia abejonė, kur pasukti. Kaip ir visuose spiečiuose, taip ir šiame, galiojo tam tikros taisyklės. Tyras ir nė vieno kūno dar neplovęs vanduo skirtas motinoms ir žindomiems kūdikiams, kiek žemiau pasroviui įsikuria nešiotės su vaikais, dar žemiau merginos, laukiančios pirmojo kraujo. Jei jis nepasirodo iki dvidešimt penktosios vasaros, tuomet jos tampa laisvosiomis moterimis ir be visų kitų pasirinkimų, gali maudytis su kitais pagrindinėje maudykloje ir poruotis su tuo, kuo įsigeidžia.

Nors prieš tris dienas oras tapo toks svilinančiai lipnus, kad nebegelbėjo nei paunksmės ar šešėliai, nei tvėrių rezginiai, vis dėlto Anuka neketino prisidėti prie nė vienos iš spiečiaus maudyklų. Jei būtų pažinojusi upę, būtų iškart patraukusi į kokį tolimą užutekį, kur nenuklysta nė vienas gyventojų, tačiau ji nežinojo, kaip raitosi ir kur kelią tarp akmenuotų krantų graužiasu ši tėkmė, todėl moteriai teko eiti pakrante.

Kryžkelėje pasuko į kairę ir netrukus priėjo didžiąją maudyklą. Ji buvo pilna. Klajoklė žingsniavo per minią, tačiau liko nepastebėta, kitiems nematoma. „Gmorgo privilegija“ – būtent taip ji buvo pavadinusi šią žmonių savybę ignoruoti netobulos jos asmenybės buvimą. Bet Anuka neprieštaravo. Jau geriau nematoma, nei varstoma tiriančių žvilgsnių, vertinančių ir lyginančių. Juk tas palyginimas toks skausmingai nelygus: jie, glotnia, raudono gintaro spalvos oda, lygia ir žėrinčia saulėje ir ji, tarsi suglamžytas ir aptrupėjęs lapas, trūnijęs po pusnimi per žiemą. Be to, ant spiečiaus gyventojų nuogų kūnų nepastebėjo ir randų, kas leido spėti, jog ši bendruomenė buvo ne tik išnaikinusi vilkus savo medžioklės plotuose,  sugebėdavo išvengti susidūrimų su lokiais, bet ir įtarti, jog paskutinės trys kartos nebuvo susirėmusios ir su gmorgais.

Persikabarojo per uolą ir prieš akis nusidriekė lyguma. Upė išsiplėtė lyg ką tik pelę prarijus gyvatė, krantai nugludo, eiti tapo lengviau. Po kojomis krebždėjo išdžiūvusi žolė, o prie rasotos odos lipo smilgų pūkai. Negalėjo pakęsti kūno glitumo, to raibuliuojančio sukepusio oro virš pievos, žiogų čirpimu zirzenančios kaitros ir per nugarą be perstojo ropojančio prakaito, tarp krūtų vinguriuojančios drėgmės. Persibraukė veidą ranka ir jis liko šlapias. Tačiau kai nuo burnos atitraukė delną pajuto keistą kvapą, sklindantį iš kito upės kranto. Mėgino įžvelgti, kas slepiasi už žalumos, tačiau tai buvo bergždžia. Paspartino žingsnį, tačiau šnervės vis taip pat virpėjo, iš gausybės pievos žolynų bei smulkių pušyno gyventojų kvapų išskirdamos tą kitą, nepažįstamą kvapą. Apčiuopė svaidyklę, pritvirtintą prie juosmens, tačiau baimės nejuto. Net priešingai, galėjo prisiekti, jog tai kažkas draugiško, nepavojingo ir net nesuvoktai pažįstamo.

– Ei, – šūktelėjo, nors ir nesitikėjo sulaukti atsakymo, – Ei, kas tu?
Jokio atsako.

Jei tai būtų koks žvėris ar paukštis, būtų pasibaidęs garso ir ji būtų pastebėjusi kažką sprunkantį, tačiau viskas liko taip, kaip buvę. Taigi tai nebuvo koks gyvis, tačiau tas kvapas nepriminė ir žmogaus. Galbūt kokie nepažįstami augalai? Buvo smalsu. Net pasvarstė, gal verta šokti į sietuvą ir mėginti perplaukti upę vien tam, kad galbūt pamatytų „tai“. Tačiau ji nebuvo gera plaukikė, o srovė čia stipri, be to vandenyje ji būtų pažeidžiama, nors „anas“ ir neatrodė pavojingai. Nusprendė žingsniuoti toliau, galvoje vis dėliodama žinomus kvapus. Mėgino išskirti pažįstamus atspalvius, tačiau galiausiai pripažino, jog tai galbūt net ne kvapas, o kažkoks keistas emocijų bei pojūčių dirgiklis, verčiantis ją jausti keistą sužadinimą bei energiją, smalsumą, potraukį bei prielankumą. O su kiekvienu žingsniu spiečiui vis labiau tolstant, net ir keistą ilgesį kažkur kitam krante tūnančiam „tam“.

Saulei pasiekus zenitą krantas vėl tapo uolėtas ir neilgai trukus priėjo tobulą užutekį maudynėms. Sekli ir pavėsinga vieta su nugludinto akmens luitais grįstu dugnu, nuostabiai tiko ramiam pasimėgavimui vėsuma. Užkandžių ryšulį padėjus pavėsyje ir praskalavusi savo apdarus, niurktelėjo vandenin ir kūną suvirpino maloni vėsa. Nė nepajuto, kaip ilgai taip gaivinosi, kai palaimingą moters vienatvę sudraskė visiškai netikėtas balsas:

– Matau radai mano slaptavietę.

Anuka visų kūnų krūptelėjo iš netikėtumo, pašoko ir apsisuko į kalbančiąją, mėgindama prisidengti netobulą savo kūną.

– Atsiprašau, nemaniau, kad taip toli kažkas gali nuklysti. Aš tuojau, – slidinėdama akmenimis ėmė ropštis laukan.

Sekta Iglit ramiai stebėjo, o jos veidas buvo sunkiai perprantamas.
– Neskubėk, aš tavęs neveju.
– Nenorėjau sukelti kažkam nemalonumų.
– Baik atsiprašinėti.

Anuka nuskubėjo prie išversto medžio kamieno, ant kurio buvo pasidžiovusi rūbus.
– Sustok akimirkai.

Sustojo, kaip paprašyta, tačiau taip ir liko sektai atsukusi nugarą.
– Noriu kai ko tavęs paprašyti.
– Figūrėlės? – mėgino netvirtai spėti klajoklė, nors negalėjo suvokti kokios ir juo labiau kam, pašnekovei to galėjo reikėti.
– Ne, visai ne tai. Noriu tave apžiūrėti.
– Ką? – dar labiau sutriko Anuka, jei tai bebuvo įmanoma.
– Ar galiu apžiūrėti tavo kūną. Labai prašau.

Gyvenime tokio prašymo nebuvo sulaukusi. Paprastai visi stengėsi jos nematyti, todėl mintis, kad kažkas gali išties atidžiai ir įdėmiai žiūrėti į Anukos kūną, apsvaigino. Net ausyse ėmė spengti.
– Gerai, – suniurnėjo per mirksnį užkimusiu balsu.

Iglit prisiartino ir ėmė apžiūrinėti nugarą. Nuo vandens atvėsusia oda juto nuo kelionės sukaitusios sektos kvėpavimą.
– Aš truputį paliesiu, – ir perbraukė randą nelaukdama atsako.

Tai buvo švelnus ir žmogiškas prisilietimas nuo kurio klajoklei suspaudė gerklę. Lyg vienu grybštelėjimu ant moters pečių būtų užgulusi viso gyvenimo neteisybė, patirta vienatvė ir atstūmimai, visas žmogiškas artumas, kurio ji nepatyrė. Virptelėjo, bet vis dėlto neįtikėtinai greitai nurijo tą gerklę veržiantį gumulą.

Iglit lėtai eidama ratu tyrinėjo sunykusią ranką, nepilnai išsivysčiusią koją.

– Matai, o šitie raumenys pas tave daug tvirtesni nei pas kitus, matyt taip bent iš dalies kompensuojama jėga, – lyg ir su savimi kalbėjo tyrinėtoja.

Anuka mėgo sektus. Jie gyveno faktų ir žinių pasaulyje, kuriame nebuvo daug vietos emocijoms. Beveik kiekviename avilyje jie užkalbindavo klajoklę ir klausinėdavo apie tai, iš kur ji atkeliavo, ką sutiko ar pastebėjo pakeliui, kartais pasidalindavo ir savo žiniomis. Jų pasakojimai visuomet būdavo naudingi, praktiški, o elgesys ypatingai santūrus ir nekeliantis diskomforto. Su sektais ji jausdavosi kaip asmuo, kalbantis su kitu asmeniu,  o ne kaip Gamtos vaikas, priimantis žmogaus malones.

– Pakelk kairę ranką kiek gali. O dabar suspausk mano delną. Ne tokia silpna, kaip atrodo, ar ne?

Iglit kalbėjo viena, nes jos pašnekovei vis dar buvo sunku atsipeikėti. Pati negalėjo suprasti, iš kur atėjo ta ramybė. Galbūt, atsistojus prieš kitą visu savo netobulumu ir leidus į jį įsižiūrėti nebeliko prasmės slapstytis ir dangstytis. Anuką apėmė pakilus lengvumas ir keistas džiugesys.

– Ar tu juokies? – paklausė sekta įsistebeilijus į moters veidą.
– Taip, atleisk.
– Tu vėl atsiprašinėji.
– Taip, atl...

Dabar jau abi ėmė juoktis.

– O kodėl tu čia, taip toli nuo kitų? – pagaliau juoko banga nuslopo.

Sekta tik kreivai ir visiškai nelinksmai šyptelėjo ir ėmė rengtis. Jai išsivaduojant iš rezginių, kaip ir tikėjosi Anuka, atsidengė juodais rašmenimis nuo kaklo iki pat bambos išmarginta oda: nors Iglit buvo Anukos metų, tačiau kaip sekta ji dar labai jauna. Iki savo gyvenimo pabaigos tokiais pat simboliais bus padengtas visas jos kūnas, tik vėliau tatuiruotes darys ne vyriausias sektas, o ji pati. Kol kas dar tam nebuvo pasirengusi.

Tik Anuka abejojo, kad juodi ženklai ant odos, kurie yra neatsiejama sekto gyvenimo dalis, nuvijo moterį taip toli nuo spiečiaus, todėl ji jautėsi sutrikusi. Ir tik kai nukrito paskutinis rūbas ir ji pamatė randą papilvėje, viskas tapo aišku. Tik akimirkai žvilgterėjo į kaktą, pasitikrinti, ar galėjo nepastebėti auksinio apskritimo, tačiau, kaip ir galvojo, jo ten nebuvo.

– Nepakeliamas karštis, nebegaliu ištverti. Nenori išsimaudyti? – su vos juntamu liūdesiu tarė Iglit ir pasuko link vandens.

Anuka prisijungė. Kurį laiką moterys sėdėjo tylėdamos, leisdamos upės gurguliavimui užpildyti erdvę.

– Ar žinai, kodėl kartais motinoms išpjauna gimdą? – pagaliau bespalviu balsu prabilo sekta.
– Taip, žinau, – paskubomis atsakė ir pati suabejojo, – kai gimdymas komplikuojasi ir vaiką reikia ištraukti.
– Tai tik beveik tiesa. Ar žinai nors vieną vaiką, kuris gimė tokiu būdu ir liko spiečiuje?

Anuka susimąstė.

– Tokiu atveju motinėlė dažniausiai pasako, kad vaikas gimė negyvas, kas iš dalies būna tiesa, tačiau iš tiesų taip nutinka su kai kuriais Gamtos vaikais. Ne su visais. Su kai kuriais. Kai kurie jų užauga tokie dideli, kad ima draskyti motiną iš vidaus ir juos tenka skubiai pašalinti. Kartu su viskuo.
– Tai pirmasis tavo kūdikis ir buvo toks, Gamtos vaikas? Todėl negavai saulės žymės?
– Motina gauna žymę tik po pirmo sėkmingo gimdymo. O mano pirmasis buvo ir paskutinis.
– Todėl ir nesimaudai su visais, kad žvilgsniai neprimintų to, kas nemalonu?

Sekta kurį laiką tylėjo, po to paaiškino:
– Šis spiečius nėra mano gimtasis. Aš čia atkeliavau po... Po nėštumo. Mano istoriją žino tik sektai.
– O kodėl papasakojai man?
– Nes tu pirmoji papasakojai savo istoriją. Nors gal reiktų sakyti „parodei“. Nenorėjau likti skolinga. Be to kartais prisikaupia visko per daug ir norisi išsivaduoti.
– Ačiū, – nedrąsiai tarstelėjo, nežinodama, kaip kitaip būtų galima atsakyt.

Iglit šyptelėjo. Meiliai, šiltai, švelniai. Kaip žmogui.

– Žinai lopšyje vyksta daug dalykų, apie kuriuos nekalbama, – toliau tęsė sekta, o Anuka nedrįso jos pertraukti. Klausydama jautėsi ypatingai svarbi ir nė už ką nenorėjo šio jausmo išsklaidyti, – po to, kas man nutiko, ėmiau domėtis Gamtos vaikais. Apžiūriu kiekvieną, kurį iš avilio išneša motinėlė. Jų būna įvairių. Aš juos grupuoju. Yra žuvytės. Tokie, kurie gimsta su žiaunomis ir žvynuota oda. Būna vabaliukai – su kietais šarvais ant kūno ir labai sudarkytais veideliais. Dar..., – Iglit nutilo, buvo matyt, kad renka žodžius, – gauruotukai. Ir dar tokie kaip tu, kur sunku pasakyti. Tokie, kurie tiesiog nepilnai ar netinkamai išsivysto. Jiems neturiu pavadinimo. Nors kartais ir galvoju, kad jie turbūt nėra atskira grupė, kad jie vieni iš tų, tik jų požymiai ne tokie ryškūs.

Klajoklės širdis pašėlusiai daužėsi. Ji norėjo paklausti daugybės dalykų, bet tuo pačiu metu nenorėjo nieko girdėti.

– Žinai juokingą dalyką? – toliau kalbėjo sekta.
– Kokį? – šiaip taip išspaudė.
– Ar žinai, kad motina, kuri rengiasi pastoti, nebevalgo mėsos, žuvies, o visą maistą atidžiai perrenka, kad tarp uogų ar žolių nepasitaikytų jokio vabalėlio? Nes jos tiki, kad taip užsikrečia.
– Kad nuo to jų nešiojamas kūdikis gali tapti Gamtos vaiku?
– Taip, įsivaizduoji, kaip kvaila?
– Kodėl kvaila? – paklausė ir pati išsigando, ar nebus nuvylusi savo pašnekovės dėl parodyto neišmanymo.
– Todėl, kad visa tai slypi mūsų kraujyje. Tam ir sekamos jo linijos. Todėl motinos negali pasirinkti vyrų, su kuriais susilauks vaikų. Todėl yra įstatymas atiduoti Gamtos vaikus: kad jie savo blogo kraujo neperduotų palikuoniams. Ir net nepaisant visko, kartais tiesa išlenda ir pasirodo mūsų tikroji prigimtis.
– Tu manai, kad mes kilę iš žvėrių? – Anukos balse buvo juntama abejonė.
– Ir taip ir ne. Tai per daug sudėtinga, tu nesuprasi.


--------------------------------

Vakarėjant moterys susiruošė atgal.
– O kaip tu atradai šią vietą? – paklausė sekta vilkdamasi upės srovėje išskalbtus ir jau spėjusius išdžiūti drabužius.
– Ėjau paupiu.
– Nelabai patogu. Kiek užtrukai? Pusdienį?
– Na taip, panašiai.
– Aš tau parodysiu trumpesnį kelią. Link stovyklos veda kirtimų linijos. Dalis jų skirtos vien apsaugai nuo miško gaisrų, bet yra kelios, kurias naudojame susisiekimui: jomis lengva ir patogu judėti, todėl galima greičiau nusigauti iki artimiausių spiečių. Be to ten įsiveisė braškynai, tad pakeliui galėsime prisiskinti uogų.
– Iglit?
– Ką?
– Ar galėsiu čia dar ateiti? Kitą kartą?
– Jei tik norėsi.
– Ačiū tau.

Kaip ir sakė sekta, mišku teko eiti neilgai. Netrukus pasiekė proskyną, kuri tiesia linija driekėsi į šiaurę – spiečiaus kryptimi, o pamiškės smilgose, išskleidusios savo žalius vešius lapus, sirpo raudonos uogos. Žemuogių miškuose pasitaiko ne retai, tačiau braškių... Tai tikras delikatesas, todėl Anuka suklupusi prie kupstų raškė jas ir kimšo burnon su didžiausiu pasimėgavimu, pirštų galais jusdama per dieną įkaitusį jų paviršių.

– Anuka, – Iglit balse buvo aiškiai juntama įtampa, – ar nieko neužuodi?

Abi atsistojo ir ėmė dairytis, mėgindamos susekti, iš kur sklinda kvapas.

– Tai vilkai, – pirmoji atpažino Anuka, – ten, vakarų kryptimi. Jie arti.
– Su jais dar kažkas, užuodžiu kraują.
– Oh, Pirmoji Motina,... ten žmogus, tikrai... – uosdama orą suvaitojo klajūnė.
– Turime padėti.

Anukos galvoje sukosi mintys, kad ji nėra pakankamai stipri, jog galėtų stoti prieš vilkus, tačiau sekta rodėsi kitų variantų nė nesvarsto. Jos veidas buvo pilnas įtampos, tačiau moteris buvo susitelkusi ir įnirtingai rausėsi savo krepšyje. Pagaliau iš jo ištraukė buteliuką ir kažką išpylusi ant delnų, ėmė trintis savo kaklą, veidą ir rankas.

– Imk, išsitepk, tai lokio kvapas. Turėtų juos atbaidyti.

Kol pakeleivė su įkarščiu trynė savo odą, sekta ištraukė ant kaklo kabėjusią švilpynę ir ėmė pūsti. Trys trumpi žemi garsai, kurie ataidėjo kažkur viduriuose, turėjo pranešti spiečiui, kad kažkam miškuose reikalinga pagalba, tačiau kol atskubės medžiotojai, praeis kažkiek laiko, o tas vargšelis, kurį puolė vilkai, tikrai neturėjo nė vienos papildomos minutės.
– Turi kokį ginklą? – šaltai ir dalykiškai paklausė sekta.
– Taip, svaidyklę.
– Gerai mėtai?
– Pakenčiamai.
– Taigi, jei labai pasiseks, vieną vilką apsvaiginsim. Aš turiu peilį, tačiau abejoju, ar pataikysiu...
– Ugnis, mums reikia ugnies, Iglit!

Moterys griebė sausas šakas ir pasileido į nelaimės vietą, pakeliui plėšdamos sausas žoles bei sąmanas, kurias paskubomis suko ant deglų. Ugnį įžiebė tik tada, kai pamatė vilkus. Du stambūs gyvūnai puolė kažką, gulintį ant žemės. Iglit klykdama ir plačiai išskėtusi rankas, mosuodama liepsnojančiu pagaliu, ėmė artintis prie gaujos, Anuka sekė paskui. Žvėrys pakėlė galvas, jų šnervės išsiplėtė, keteros pasišiaušė. Buvo akivaizdu, kad atėjūnės jų nedžiugino. Jos atsinešė dviejų didžiausių priešų: ugnies ir lokio kvapą, kėlė daug triukšmo ir atrodė grėsmingai, tačiau žvėrys nesitraukė. Tik tvirčiau įsisprendė į žemę ir pasirengė gintis.

Jie nesitrauks, be žodžių suprato abi moterys.

Reikėjo griebtis svaidyklės, tačiau liepsnojantis deglas neleido to padaryti – moteriai reikėjo abiejų rankų. Degančią šaką įsmeigė prieš save, tikėdamasi, kad tai bent trumpam atbaidys plėšrūnus. Kelis kartus įkvėpė per nosį ir iškvėpė per burną. Juto, kaip kūną plėšo adrenalinas, bet kai delne pajuto šaltą geležį, rodėsi, kad viskas nurimo. Liko tik orą pjaunantis svaidyklės diržo šniokštimas. Vienas, du ratai. Paleido su iškvėpimu.

– Pataikei! – pirmoji sureagavo sekta.

Vilkas inkšdamas spruko šalin, tačiau antrasis ėmė artintis. Anuka dar kartą užtaisė svaidyklę ir nusitaikė į žvėries akį. Rizikinga, tačiau jei pataikytų, galbūt net užmuštų. Diržas vėl įsitemė ir ji paleido metalinį akmenį. Girdėjo kaip jis barkšteli į plėšrūno kaukolę, tačiau šis tik suinkštė, pasipurtė ir kaukštelėjęs dantimis ėmė artintis. Lėtai, čepsėdamas ir laižydamas snukį, lyg mėgindamas atsikratyti jo šnerves pjaunančių kvapų sėlino link atėjusiųjų, kol, likus penkiems žingsniams, atsispyrė ir šoko ant sektos. Klajoklė matė, kaip į pilką žvėries kailį sutrupa liepsnojantis deglas ir ant moters pasipila žiežirbos.

Anuka sustingo. Iš netikėtumo, iš baimės ir iš nuostabos: ji vėl pajuto tą patį kvapą, kurį uodė prie upės. Nesuvokdama, ką daro, akimirkai užmiršusi viską, kas dedas aplink, pasisuko jo pusėn, tikėdama, kad tuojau pamatys „tai“, tačiau tą pačią akimirką kažkas sunkaus ir aštraus trenkėsi į jos nugarą. Suprato, kad grįžo pirmasis vilkas. Jo sunkus kūnas prislėgė moterį prie minkštos miško paklotės. Liko sekundė, kol balti nasrai sutraiškys jos sprandą. Anuka užsimerkė, sukando dantis ir laukė skausmo ir traškančių kaulų garso, bet netikėtai svoris nuo nugaros dingo. Negalėjo suvokti. Pakėlė galvą, mėgino susigaudyti, girdėjo, kaip netoliese iš įsiučio rėkia Iglit ir urzgia įsiutęs vilkas. Šoko nuo žemės ir ėmė žvalgytis. Svaidyklė gulėjo po kojomis. Taip greitai dar gyvenime nebuvo judėjusi: vienu metu įvertino atstumą iki besigrumiančiųjų, užtaisė ginklą ir dar dairėsi ją puolusio vilko, tačiau pastarojo niekur nematė. Švystelėjo. Akmuo be garso smigo į žvėries akį, o Iglit, pasinaudojusi atsipalaidavusiais letenų gniaužtais, rėžė peiliu per grobuonies gerklę. Masyvus, už ją pačią gerokai sunkesnis, žvėries kūnas užkrito ant sektos ir jai teko paplušėti, kol išsivadavo.

Abi šnopavo lyg vietoje plaučių turėtų dumples.
– Sveika? – šiaip ne taip iškošė Iglit, atgalia ranka nuo veido braukdama vilko kraują.
– Taip, atrodo taip. O tu?
– Nieko pavojingo.

Iš įtampos linko kojos, tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Kažkur tarp ištryptų paparčių gulėjo sužeistas žmogus, todėl moterys, kliūdamos už avietynų, pasileido tenlink. Iglit buvo pirmoji. Suklupo prie išdraskyto kūno ir mėgino apčiuopti pulsą.

– Gyvas? – šnopuodama paklausė Anuka, nors vyras buvo taip sumaitotas, kad tai atrodė visiškai neįmanoma.
– Aš jį pažįstu, – sekta pažvelgė į klajoklę. Jos veidas buvo sustingęs, – Tai Gelas. Bet...
– Kas Iglit?
– Nieko nesuprantu. Mums sakė, kad jis žuvęs...

Anukai pasirodė, jog išmintingoji sekta atitrūko nuo realybės, todėl pati puolė prie sužeistojo  ir mėgino apčiuopti pulsą kakle.
– Iglit, jis gyvas! Negaliu patikėti, kad jis dar gyvas. Padėk man!
2015-03-15 15:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 12:26
Lengvai
Perskaičiau jau senokai, ir vis galvojau,kas gi nėra gerai su šiuo kūriniu? Sugalvojau=]

Pagrindinė problema mano, skaitytojos, akimis yra ta, kad Anuka vis dar pilka beveidė pagrindinė veikėja. Jauti šiokį tokį nelogiškumą? Taip, ji - gamtos vaikas, deformuotas gamtos vaikas, po pokalbio su sekta sužinom, kas tie gamtos vaikai ir kaip viskas vyksta (labai įdomu buvo skaityti tą vietą, beje, pradėti kirbėti mintys, ar tavo pasaulis yra visiškai svetimas mūsiškiam, o gal vaizduoji ateitį?), bet Anuka neturi jokių išskirtinių savybių. Ir tikslo. Na, gal galima būtų jai suteikti gražų, užburiantį balsą, puikius plaukus, gebėjimą skaityti mintis, pykčio priepuolius, neapykantą visiems spiečiaus gyventojams? =] Ir tikslas, koks Anukas tikslas? Išgyventi? Kodėl mums turėtų būti įdomus Anukos išgyvenimas? Jeigu jau tik tiek, reikėtų, kad pakeliui pasitaikytų kažkas įdomesnio ir pakeistų įvykių eigą, o aš perskaičiau antrą dalį ir dar negaliu pasakyti, kur kryps istorija, kurie personažai man patiks, kurie - kels antipatiją. Netvarka.

Rašymo stilius šįkart tikrai geresnis ir skaityti lengva.

Aha, dar prisiminiau, Gelas - kas jis toks ir kodėl? Duok skaitytojui kabliuką, kodėl jis turėtų norėti grįžti į Spiečių ir norėti sužinoti Gelo istoriją.

3,5-->4

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-20 10:39
Meškiukas
Sebai, kalbėjai apie bolą? Nes " tas" ginklas būtent taip ir atrodo :]
Iš šalies atrodo, kad autorė gali susikoncentruoti tik ties vienu dalyku- dialogu arba pasakojimu. Ir viena, ir kita pateikiama gražiai ir neverčia eit prasiplaut akių Listerin'u, tačiau kartu vienoje vietoje tarsi nebūna. Arba pasakoji, arba veikėjai tik šneka. Bet galbūt tai tik mano nusipezėjimai ir asmeninė nuomonė.
Man patinka tai, kad tavo kuriamas pasaulis yra gyvas ir įtikinantis. Viską papasakoji taip, kad norisi patikėt, kad kažkur būtent taip ir yra.
Taip kad - liuks :]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-19 16:25
pikta kaip širšė
Na taip, akmenuku arba tiksliau pasakius titnaginiais įrankiais pagrinde, kaip tai darė žmonės akmens amžiuje ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-19 15:33
Galaxy
Dėl geležies apdirbimo- o tai kaip be puikaus metalinio įrankio pjaustyti žvėrelius ir gėlytes iš kaulų? Akmenuku?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 12:27
pikta kaip širšė
Taip, kažkaip apie svaidomus peilius ar kirvius tikrai nepagalvojau :-) net nežinau kodėl. Gal kirvis atrodo kiek per sunkus moteriai su fiziniais trūkumais. Peiliui argumentų „prieš“ kaip ir nerandu. Dėl arbaleto – jis per daug sudėtingas. Norėtųsi išvengti visų perteklinių įrankių ir palikti tuos žmones kuo arčiau gamtos. Čia iš tiesų apima visą geležies apdirbimą. Aš dar nenusprendžiau, ar jiems ją išvis suteikti, ar palikti tik tašytus akmenis, nusmailintus kaulus ir pan. Būčiau linkusi prie pastarojo varianto, tačiau įtariu, kad galiu su tuo neišsisukti.
Išėjus iš spiečiaus jiems ir yra reikalingi vien puolamieji ginklai, tokie, kurie būtų panaudoti medžioklei. Įprastomis aplinkybėmis savo natūralių priešų (kas jų gyvenamoje teritorijoje yra lokys ir vilkas), jie sugeba išvengti. Kitų priešų gamtoje jie neturi. Todėl ir galvoju apie tokį ginklą, kuris tiktų medžioklei, būtų lengvas nešiotis keliaujant, gana paprastai gaminamas.
Bet galiausiai, kaip ir sakei – kad jau pradėjau su svaidykle, tai nuo jos nebepabėgsiu :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 12:07
Vajus
Skaityti iš tikrųjų nenuobodu. Man užkliuvo tik vienas sakinys:
„Saulei pasiekus zenitą krantas vėl tapo uolėtas.“ Nors mintį suprantu, tačiau nesu įsitikinęs, kad ji teisingai perteikta.
„Jai bekeliaujant, kai saulė pasiekė zenitą, krantas vėl tapo uolėtas“. Dabar gi, galima suprasti, kad krantas keičiasi tik nuo saulės padėties danguje. Bet tai iš tikrųjų tik smulkmena :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 11:05
St Sebastianas
Aurimai,  dabar savo žaizdas bandau gydyti skaitydamas gerą literatūrą.;)

Su ranka viskas gerai. Apie ją informaciją po truputį gali atskleisti kūrinio eigoje. Paminėti, kad kažką pakėlė, o kažko nepakėlė ir viskas bus gerai. Jau dabar būtų užtekę paminėti, kad deglo viena ranka nulaikyti nesugebėtų. Nereikia sudėti visos tikslios informacijos, užtenka paminėti kertinius faktus ir sudaryti tinkamą įspūdį.

Ar ginklas būtinai turi būti svaidomas? Vis tiek neblogai atrodytų svaidomieji peiliai arba svaidomasis kirvis, kurį galima naudoti ir medžiui nukirsti. Nežinau pasaulio technologinio lygio, tačiau nedidelis arbaletas irgi ne taip ir blogai atrodytų. Viena ranka galima atlikti visas reikalingas operacijas. Jei nereikia svaidymo, lazda įgudusiose rankose yra baisus ginklas, o ir kelionėje pasiramstyti galima. Nebepamenu kaip vadinasi, bet buvo toks ginklas, kaip prie grandinės ar virvės pririštas svarmuo. Taip pat reikalauja profesionalumo, bet pakankamai patogus nešioti ir išplečia keliautojo galimybes apsiginti. Reikėtų turėti omenyje, kad daugelis nuotolinio veikimo ginklų yra skirti puolimui, o ne gynybai. Jei pirmas pamatai priešą ir į jį pataikai akmeniu - gerai. Jei priešas prieina prie tavęs, tai tu esi beginklis. Na, bet jau pradėjai su svaidykle, tai niekur nuo jos ir nepabėgsi.

Senoviniai ginklai ne mano sritis, bet kažkiek konsultuoti galiu.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 10:12
pikta kaip širšė
Ir kaip čia tiksliau perteikti jausmą, kuris apima sulaukus tokių komentarų? Nežinau – tiesiog nerealu. Visą rytą galvojau, ką čia daryt su tais dialogais, taip smegenis užsuko :-) kaifuoju. Ačiū.
Bet, kaip sakė Sebastianas, apie viską iš eilės.

Mil2k, žiūriu į tavo dialogo pavyzdį ir ima pavydas. Taip, dabar suprantu, ką norėjai pasakyti (ir kodėl tau maniškiai atrodo sausi), bet kol kas atrodo nesugebu kažko panašaus sudėlioti. Bet dabar prieš kiekvieną rašomą dialogą prisiminsiu, kaip stovėjo direktorė ir kokius žvilgsnius mėtė ir (svarbiausia) kokia aiški buvo aprašyta situacija, jos neaprašius. Man visada šis gebėjimas atrodė puikių įgūdžių bruožas. Įtikinti neįtikinėjant. Žabtai atvimpa tiesiog :-)

Aurimaz: „o galbūt tau pirma reikia atrasti jų charakterius“ – bullseye :-) Na bent jau arti to. Matyt per daug mano kūrybinių resursų išeikvoja bendro pasaulio vaizdo ir istorijos kūrimas. Man tai nauja, tad gerokai nusiurbia energijos. Kita bėda, su kuria susiduriu, yra tai, kad šiuo atveju toks dalykas kaip intelektas ar išsilavinimas egzistuoja tik sąlyginai. T.y. didžioji dalis bendruomenės disponuoja maždaug tuo pačiu informacijos kiekiu. Tie, kurie žino daugiau, priklauso kitai, uždarai grupei, kuri savo žiniomis su išore dalinasi ribotai. Taigi va čia ir stringu, kai imu galvoti apie tai, ką kuris veikėjas galėtų atskleisti, neišeidamas iš savo statuso.
Be jokios abejonės, pastaba apie emocijas yra teisinga. Čia jau jokie statusai neturi įtakos ir reiktų su tuo pažaisti.
Galbūt reiktų daugiau dėmesio skirti hierarchijai/ statusams, nes iš tiesų šioje bendruomenėje tai yra vienas esminių elementų. Nes iki šiol to pakankamai gerai perteikti nepavyko. Tarkime sektos ir Anukos pokalbis prie vandens šiek tiek ir turėjo tai atskleisti: sektai priklauso „piramidės viršūnėlei“, tad iš esmės ji duoda įsakymus, o žmogus paklūsta. Šiuo atveju Anuka yra net žemiau už žmogų, taigi ji išvis neturi jokių galių prieštarauti Iglit norams, o tai, kad sekta atsiklausė jos leidimo, tik parodo jos „gerą valią“. Žodžiu šio sumanymo akivaizdžiai neišpildžiau :-) reikės kažkaip kitaip paryškinti tuos dalykus.
Geros tavo pastabos, Aurimaz, tiesiog nesugalvoju, kaip išpildyti tai, ką paminėjai. Bet bus apie ką pagalvoti ;-)

Sebastianai, o gal tu man žinute brūkštelk, kokie klausimai tau kyla? Galbūt aš atrasiu kažką, apie ką dar nepagalvojau, nors tai yra labai svarbu? :-)
Apie dialogus, tai, įvertinus mano sugebėjimus ir teksto specifiką (ir kaip aš su ja dorojuosi), šiam etapui tavo pasiūlymas dėl veikėjo moto man atrodo lengviausiai įgyvendinamas. Mėginsiu nuo to pradėti, po to gal pavyks pereiti prie Aurimaz patarimo, o už kokio šimtmečio pasieksiu ir Mil2ko lygį. Gal :-)
Vėl grįžtame prie Anukos kairės rankos. Jau po pirma dalimi rašiau, kad kairė moters pusė funkcionuoja, tik nėra taip gerai išsivysčiusi. Kadangi Codein iškėlė abejonę, kad Anukai galbūt sunku drožinėti, tai šioje dalyje įdėjau epizodą su kūno apžiūra, kur sekta komentuoja „o šitie raumenys pas tave daug tvirtesni nei pas kitus, matyt taip bent iš dalies kompensuojama jėga“ ir  „Pakelk kairę ranką kiek gali. O dabar suspausk mano delną. Ne tokia silpna, kaip atrodo, ar ne“. Šiuo norėjau išsklaidyti abejonę, ar kairė ranka yra funkcionuojanti. Ar man reiktų pagalvoti apie detalesnį Anukos kūno ir/ar gebėjimų aprašymą? Nes kaip suprantu tai lyg ir lieka nepakankamai atskleista?
Apie svaidyklę. Taip, Sebastianai, tai toks ginklas, kaip tu aprašei. Galvodama apie ginklą, kuriuo galėtų naudotis Anuka, rinkausi iš tokių, kuriems pakanka vienos rankos. Mano žinios apsiribojo ietimi, svaidykle ir bumerangu. Pastarasis man išvis kažkokia kengūrų respublika ir nedera prie aplinkos, tad jį atmečiau. Ietis – atrodo nepatogi nešiotis klajojant, o svaidyklė vienos moters poreikiams, atrodo tinkama. Ją sukti pakanka vienos rankos, antrąją naudoja tik akmeniui įdėti, tad tiek ji tikrai gali. Dėl „užtaisymo“ :-) nepagalvojau. Ne todėl, kad tas žodis idealiai tiktų, bet kito apskritai nežinau. Geležiniai akmenys :-) taip, sutinku, ne kažką... Bet toje pačioje vikipedijoje rašo, kad šaudmenys/ kulkos gali būti akmenys, keraminės, metalinės, švininės kulkos. Geležines pasirinkau remdamasi teiginiu „Svaidyklių efektyvumas būdavo žymiai didesnis svaidant geležines ar ypač švinines kulkas“. O dėl pavadinimo akmeniu: tiesiog šaudmenys/ kulkos man skambėjo taip pat kaip tau „užtaisyti“ :-) čia ir vėl nežinau, kuo pakeisti. Apie taiklumą žinau, galbūt apie tai reikės papasakoti tolimesnėse dalyse. Bet šiaip apie ginklus mano žinios ribotos, tad esu pasiryžusi klausyti geriau besigaudančių ;-)

Ačiū dar kartą visiems. Bandysiu pasitempti ir atkreipti dėmesį į nurodytas bėdas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 06:37
Aurimaz
...žiūriu, tavyje Solemija paliko kur kas gilesnius randus, Šventasai...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 00:21
St Sebastianas
Oho, pagaliau veiksmas.:) Na, bet apie viską iš eilės. Aplinka nupiešta gražiai. Tikrai supranti kur vyksta veiksmas, pajauti aplinkos atmosferą. Puikiai galiu įsivaizduoti aprašomą dieną. Vėl pasikartosiu, kad džiugina jaučiamas pasaulis. Skaitai ir supranti, kad autorė žino kas ir kodėl vyksta, kaip ir kuo gyvena šis pasaulis. Smulkmenos apie žmonių įpročius. Esu pakankamai smalsus žmogus ir kyla daug klausimų, bet ne todėl, kad autorė kažką pražiopsojo, tiek klausimai yra sukurti smalsumo ir kelia norą skaityti toliau.

Apie dialogus labai teisingai parašė Aurimaz ir Mil2kas. Galima sugalvoti kiekvienam personažui kažkokį moto ir ant jo lipdyti dialogus. Na, tarkime, dialogas, kuriame reikia Petrą nusiųsti į parduotuvę nupirkti pieno. Kitas Petro pašnekovas vadovaujasi vienu iš šių moto: "esu visada teisus, net tuomet kai klystu", "devynis kartus pamatuok, dešimtą - pjauk", "parašiau Solemiją".

1 variantas.
- Petrai nupirk pieno.
- Bet mano organizmas netoleruoja lakto...
- Pieno.
Pasigirsta uždaromų durų garsas.

2 varianas
- Petrai nupirk pieno.
- Bet mano organizmas netoleruoja laktozės!
- Yra pieno be laktozės. Būtinai įsitikink, kad nusipirksi būtent tokio.
- Gerai, prisiminiau tokį...
- Ir dar pasitikrink, kad galiojimo laikas greitai nesibaigtų.
- Taip, taip, žinau, turi galioti bent metus.
- Ir dar paprašyk sertifikato, jog karvutės ganėsi ekologiškose ganyklose grojant Mocarto muzikai.
- Žinau, juk ne pirmą kartą pieną perku!
- Ir žiūrėk, kad ant pakelio...
Pasigirsta uždaromų durų garsas.

3 variantas.
- Šlovinkite mane ir mano žodžius, nes jie sako tiesą, o visi kas jiems prieštarauja yra gyvuliai ir šėtono garbintojai. Aleliuja, aleliuja, mano vaikai! Skaitykite žodį mano ir šlovinkite jį! Ir netikėkite tais, neišmanėliais, fizikais, medikais, literatais, rašytojais ir kitais netikėliais kurie bando jus išvesti iš doros kelio! Aleliuja, vaikai...
- Nu i nafig, einu nusipirksiu pieno ir mirtinai nusitrie...
Pasigirsta užtrenkiamų durų garsas.

Parašius dialogą pažiūrėk ar personažo kalba atitinka jo moto. Jei taip, viskas gerai. Jei ne - žiūri kodėl neatitinka.

Kautynių scenas aprašyti yra sunku. Vis dėl to metalinis akmuo skamba kaip popierinis vanduo.:] Šiaip kautynės yra chaosas, kuriame viskas vyksta ne taip, kaip suplanavai. Svaidyklė, tai toks ilgas virvagalis, kurio centre yra vieta akmeniui? Iš esmės teisingas junginys, tačiau vis dėl to man kreivai nuskambėjęs yra "užtaisė ginklą". Viskas kaip ir gerai, ne vien šautuvai užtaisomi, bet vis dėl to šio konkretaus ginklo užtaisymas nuskambėjo kažkaip neteisingai. Gal čia tik man yra asociacija, kad užtaisomi technologiškai sudėtingesni žudymo įnagiai.

Nesu tikras, tačiau manau, kad svaidyklę įmanoma užtaisyti (bandau pratintis prie šio junginio) viena ranka. Jei ne viena, tai antrą labai mažai apkraunant. Vėlgi sunku vertinti situacija nežinant silpnosios rankos pajėgumų. Jei su ja nepavyksta nulaikyti deglo, tuomet tikrai kils problemų užsitaisant, jei vis dėl to pavyksta, tai manau ir akmenį į svaidyklę pavyktų įdėti.

Svaidyklės pagrindinė problema - jos taiklumas. Yra laida "Deadliest Warrior" ir kažkurios serijos metu puikiai parodomas taiklumo stygius. Vis dėl to tai profesionalumo reikalaujantis ginklas. Tarkime lankas, arbaletas suteikia žymiai didesni kartotinumą. Jei pilnai įtempei templę ir lanką laikai taip, turėtum pataikyti kažkur ten. Su svaidykle yra daugiau visko. Sukimo greitis, paleidimo kampas. Nedaug keičiantis sukimo greičiui jėga su kuria akmuo išlekia iš svaidyklės keičiasi pakankamai smarkiai. Tinkamą paleidimo kampą pagauti irgi nėra lengva. Jei nėra nuolatinių treniruočių, manau, net vidutiniškai svaidyti yra nelengva. Ypač pataikyti į akį apskaičiavus atstumą, vėjo kryptį, Koreolio efektą, jėgą kuria išdviedžiamas akmuo, aerodinaminį pasipriešinimą ir t.t.:]


Juto, kaip kūną plėšo adrenalinas


Nenoriu nuvertinti to pasaulio, bet nemanau, kad vietiniai gyventojai apie adrenaliną žinotų labai daug.

Atrodo daugiau neturiu prie ko prisikabinti. Tobulėti yra kur, tačiau kūrinys paliko teigiamų įspūdį. Lauksiu kitos dalies.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 22:18
Aurimaz
Įvardžiai šįkart mano dėmesio neužkabino, taip kad su jais dabar lyg ir norma.
Dėl dialogų - taip, jie mažai emocionalūs ir galbūt netgi labai identiški. Vienas veikėjas savo kalba beveik nesiskiria nuo kito. Mil2ko pavyzdys yra vienas iš atvejų, kaip galima praturtinti dialogą, bet aš ne tai turėjau galvoje.

Jei kiekvieną personažą laikytume unikaliu individu, turėtų skirtis ir jų kalbos maniera - kokie žodžiai naudojami, kokias emocijas jie išreiškia, kaip greitai ar griežtai kalbama, etc. Taip pat reiktų turėti galvoje kiekvieno personažo išsilavinimo lygį. Jeigu vienas personažas prabyla sudėtingais žodžiais, visados yra šansas, kad kitas gali jų nesuprasti.

Jei turėsime tai galvoje, visi tavo personažai yra emociškai ir intelektualiai identiški. Jie neturi unikalumo. Visi jie girdi tobulai ir niekada neprašo pakartoti (kas realybėje labai dažnai pasitaiko). Ir kiekvienas mes turime savo būdus paprašyti pakartoti, ar ne? Žodžiu, dialogas gyvas tampa tada, kai jį rašai turėdama visas šias smulkmenas mintyje.

Scena upėje, kur Anuka sutinka Sektą. Anuka yra sunerimusi ir galbūt išsigandusi, bet jos kalba to beveik nerodo:
(Originalus tekstas)

– Matau radai mano slaptavietę.
Anuka visu kūnu krūptelėjo iš netikėtumo, pašoko ir atsisuko į kalbančiąją, mėgindama prisidengti netobulą savo kūną.
– Atsiprašau, nemaniau, kad taip toli kažkas gali nuklysti. Aš tuojau, – slidinėdama akmenimis ėmė ropštis laukan.
Sekta Iglit ramiai stebėjo, o jos veidas buvo sunkiai perprantamas.
– Neskubėk, aš tavęs neveju.
– Nenorėjau sukelti kažkam nemalonumų.
– Baik atsiprašinėti.
Anuka nuskubėjo prie išversto medžio kamieno, ant kurio buvo pasidžiovusi rūbus.
– Sustok akimirkai.

Pajuodintos vietos - gramatinės klaidos. Dabar priderinu Anukos kalbą prie nedrąsios merginos charakterio (+ perstumdžiau šiek tiek žodžių):

– Matau radai mano slaptavietę.
Anuka iš netikėtumo krūptelėjo, pašokusi atsisuko į kalbančiąją, mėgindama delnais prisidengti netobulą savo kūną.
– A... atsiprašau, nemaniau kad... kad taip toli kažkas gali nuklysti! Aš... aš tuojau! – slidinėdama akmenimis ėmė ropštis į krantą.
Sekta Iglit ramiai stebėjo, o jos veidas buvo sunkiai perprantamas.
– Neskubėk, aš tavęs neveju.
– Aš ne... nenorėjau sukelti kažkam nemalonumų!
– Baik atsiprašinėti.
Anuka nuskubėjo prie išversto medžio kamieno, ant kurio buvo pasidžiovusi rūbus.
– Sustok akimirkai.

Mikčiojimas ir žodžių pakartojimas sudaro įspūdį, jog merginai sunku sugaudyti žodžius, o panaudojami šauktukai tik sustiprina pasimetimo įspūdį.
Tačiau mikčiojimas savo ruožtu sukelia ir atitinkamą atsaką - retas kuris imtų prašyti paslaugos, prieš tai nenuraminęs savo pašnekovo. Taigi, po to sekantis Sektos teiginys, jog ji norinti kažko paprašyti, gaunasi ne vietoje. Prieš tai Sekta turėtų įtikinti Anuką, kad viskas yra gerai, kad ji neturi jos bijoti.
Gaunasi truputį daugiau dialogo, bet jis tampa labiau realus. Be to, nebūtina juk užrašinėti kiekvieną SAKOMĄ žodį. Galima paminėti, jog Anuka kelias akimirkas dar mėgino kažką pasakyti, kol galop apsiramino klausydamasi Sektos balso. Ar panašiai.

Bet vėlgi - tai tik pavyzdys, aš tiksliai nežinau, koks yra Anukos charakteris. Gal ji paprasčiausiai išraustų pagauta upėje ir stengtųsi naudoti kuo mažiau žodžių. Arba atvirkščiai - imtų tarškėti it užsukta, užsikirtinėdamakas antrą žodį.
O jei dar pati Sekta būtų agresyvesnė, tai judviejų dialogas gautųsi iš viso kitoks, kur Sektai būtų sunku nuraminti išgąsdintą Anuką, nes ji, pavyzdžiui, apskritai sunkiai mokėtų nuraminti žmones. Todėl stovėtų krapštydamasi pakaušį ir pūkštų it garvežys, mėgindama kažkaip sušvelninti situaciją. Tačiau tokiu atveju mes regėtume dvi aiškias asmenybes, jų pokalbis būtų gyvas.

O galbūt tau pirma reikia atrasti jų charakterius, kad galėtum pradėti galvoti apie judviejų dialogą?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 21:27
Mil2kas
Patį tekstą rašai vaizdžiai, tai ir dialogus galėtum vaizdžiau rašyti. Na, šiokią tokią emociją tartam žodžiui retkarčiais išspaudi (šnopuodama paklausė,nedrąsiai tarstelėjo, vos išspaudė ir t.t) o galėtum per dialogus veikėjų elgseną atskleist ir supančios aplinkos elementų įterpt, tarkim:
- Kas per velniava! - Mildukas atstūmė į šalį primargintų lapų pluoštą ir susimąstė. - Nieko nesuprantu.
Liepė sekretorei iškviesti pavaduotoją Sporą. Kai ši pravėrė duris, direktorė stovėjo prie lango sunėrusi rankas už nugaros.
- Perskaitykite šį kūrinį, - piktai mostelėjo ranka į rašomąjį stalą ir vėl įsmeigė žvilgsnį kažkur pro langą.
Spora atsisėdo ir įsigilino į rankraštį. Direktorė neiškentusi ėmė vaikščioti po kabinetą, protarpiais žvilgčiodama į skaitančios veidą, lyg norėdama pagauti jame nuostabos ar sumaišties žymes. Matė, kaip ši keletą kartų papurtė galvą, tartum norėdama kažką paneigti, kaip piktai suraukė kaktą ir nustebusi gūžčiojo pečiais. Pagaliau užvertė paskutinį lapą ir atsistojo. Tylėdamos žvelgė viena į kitą, nerasdamos tinkamo žodžio pradėti pokalbiui.
- Na, ką pasakysite? - Milduko balse suskambo ironiška gaida.

Žo tada dialogas darosi pilnesnis, o veikėjai gyvesni.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 20:03
pikta kaip širšė
Taip, dėl kovos su vilkais ir pati abejojau - bet čia mano pirmas kovos aprašymas :-) ever :-) tai nelabai žinojau į ką sutelkti dėmesį ir ką akcentuoti.

Dėl užbaigimo pastabą priimu, pasistengsiu įsidėmėt.

Bet mane labiausiai neramina pastabos dėl dialogų, nes jos jau kartojasi. Gal durnai nuskambės prašymas, bet gal galit pateikti pvz, kodėl tie dialogai per sausi/ per šalti? Arba kaip turėtų skambėti, kad to pojūčio nebūtų? Bijau, kad aš taip ir gyvenime kalbu, tai man sunku šią vietą suprasti.

Aurimaz, po pirmos dalies buvai pasiūlęs "susirūpinti įvardžiais" - ar ta problema išlikusi?

Ir bėgimas nuo lokio yra istorijos pabaiga. Turiu minty visos visos istorijos pabaiga, tad jo bent kol kas neverta laukti.
Jau imu svarstyti, gal reik pirmą dalį perrašyti, nes ji tik pripainiojo visko :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 19:11
Aurimaz
Taip, dalis geresnė, bet dabar man susidaro įspūdis, jog autorė prastokai išnaudoja tokį objektą kaip "kūrinio dalis". Tai, arba šiame kūrinyje vyksta labai mažai rimtesnių siužeto posūkių.
Normaliomis sąlygomis labai retas rašantysis naudoja kūrinio dalis taip, kad viliotų skaitytoją tęsti toliau. Paprastai yra nutraukiama bet kaip ir visa kita paliekama likimui - skaitytojas GAL susidomės, o GAL ir ne...
Kad nebūtų to GAL, kūrinio dalis galima išnaudoti pirlnavertiškai. T.y. - kiekvienoje dalyje pasiekti kažkokį tai įvykių ar minties epogėjų ir užbaigti viską kažkokiu tai posūkiu, kabliuku, netikėtumu, ar pan. Tai būtų dar vienas žingsnis įdomumui (įtampai) padidinti be standartinių gramatikos ar stiliaus tobulinimo priemonių.

Šioje dalyje tai yra beveik pasiekta - pagrindinė herojė iš tiesų patyrė dėmesio vertą įvykį, normaliai pasibendravo su sekta (vėlgi priminsiu - dialoguose trūksta elementarių emocijų, jie per šalti), tačiau pritrūko to "kabliuko". Gelo išgelbėjimas nuo vilkų vargu ar gali būti laikomas tokiu, nes kyla paprastas klausimas - o kas iš viso tas Gelas?. Ar jis svarbus kūriniui? Jei taip - kaip? Ar jis vertas dėmesio?

Be to, praeitoje dalyje minėtas bėgimas nuo žvėries taip ir lieka su klaustuku - KADA vyko tas epizodas? Kaip jį reikėtų surišti su šiuo epizodu?
Va todėl chronologinis išbarstymas nėra pageidautinas - sukelia klausimus ten, kur jų galbūt net nereikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 17:15
Mil2kas
Ši dalis labiau patiko, lengviau skaitėsi. Vaizdžiai aprašyta, daug gražių apibūdinimų pabarstyta. Dialogai kažkodėl nelabai patraukė, sausuoliški tokie apkarpyti sakiniai, lyg nebūtų didelio noro bendrauti. Pabaiga šiek tiek nuvylė, maniau paliksi intrigą kitai daliai ar žmogėnas liko gyvas ar ne :) Ir ta kova su vilkais visiškai neįtikinama. Na, bet paskaityti patiko, lauksiu trečios dalies. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą