Spiečius (2). Maudynės

Link upės leidosi žvyruotas takelis, kuris, priartėjęs prie vandens, išsišakojo: viena atšaka vedė prieš srovę, o kita – žemupio link. Nekilo nė menkiausia abejonė, kur pasukti. Kaip ir visuose spiečiuose, taip ir šiame, galiojo tam tikros taisyklės. Tyras ir nė vieno kūno dar neplovęs vanduo skirtas motinoms ir žindomiems kūdikiams, kiek žemiau pasroviui įsikuria nešiotės su vaikais, dar žemiau merginos, laukiančios pirmojo kraujo. Jei jis nepasirodo iki dvidešimt penktosios vasaros, tuomet jos tampa laisvosiomis moterimis ir be visų kitų pasirinkimų, gali maudytis su kitais pagrindinėje maudykloje ir poruotis su tuo, kuo įsigeidžia.

Nors prieš tris dienas oras tapo toks svilinančiai lipnus, kad nebegelbėjo nei paunksmės ar šešėliai, nei tvėrių rezginiai, vis dėlto Anuka neketino prisidėti prie nė vienos iš spiečiaus maudyklų. Jei būtų pažinojusi upę, būtų iškart patraukusi į kokį tolimą užutekį, kur nenuklysta nė vienas gyventojų, tačiau ji nežinojo, kaip raitosi ir kur kelią tarp akmenuotų krantų graužiasu ši tėkmė, todėl moteriai teko eiti pakrante.

Kryžkelėje pasuko į kairę ir netrukus priėjo didžiąją maudyklą. Ji buvo pilna. Klajoklė žingsniavo per minią, tačiau liko nepastebėta, kitiems nematoma. „Gmorgo privilegija“ – būtent taip ji buvo pavadinusi šią žmonių savybę ignoruoti netobulos jos asmenybės buvimą. Bet Anuka neprieštaravo. Jau geriau nematoma, nei varstoma tiriančių žvilgsnių, vertinančių ir lyginančių. Juk tas palyginimas toks skausmingai nelygus: jie, glotnia, raudono gintaro spalvos oda, lygia ir žėrinčia saulėje ir ji, tarsi suglamžytas ir aptrupėjęs lapas, trūnijęs po pusnimi per žiemą. Be to, ant spiečiaus gyventojų nuogų kūnų nepastebėjo ir randų, kas leido spėti, jog ši bendruomenė buvo ne tik išnaikinusi vilkus savo medžioklės plotuose,  sugebėdavo išvengti susidūrimų su lokiais, bet ir įtarti, jog paskutinės trys kartos nebuvo susirėmusios ir su gmorgais.

Persikabarojo per uolą ir prieš akis nusidriekė lyguma. Upė išsiplėtė lyg ką tik pelę prarijus gyvatė, krantai nugludo, eiti tapo lengviau. Po kojomis krebždėjo išdžiūvusi žolė, o prie rasotos odos lipo smilgų pūkai. Negalėjo pakęsti kūno glitumo, to raibuliuojančio sukepusio oro virš pievos, žiogų čirpimu zirzenančios kaitros ir per nugarą be perstojo ropojančio prakaito, tarp krūtų vinguriuojančios drėgmės. Persibraukė veidą ranka ir jis liko šlapias. Tačiau kai nuo burnos atitraukė delną pajuto keistą kvapą, sklindantį iš kito upės kranto. Mėgino įžvelgti, kas slepiasi už žalumos, tačiau tai buvo bergždžia. Paspartino žingsnį, tačiau šnervės vis taip pat virpėjo, iš gausybės pievos žolynų bei smulkių pušyno gyventojų kvapų išskirdamos tą kitą, nepažįstamą kvapą. Apčiuopė svaidyklę, pritvirtintą prie juosmens, tačiau baimės nejuto. Net priešingai, galėjo prisiekti, jog tai kažkas draugiško, nepavojingo ir net nesuvoktai pažįstamo.

– Ei, – šūktelėjo, nors ir nesitikėjo sulaukti atsakymo, – Ei, kas tu?
Jokio atsako.

Jei tai būtų koks žvėris ar paukštis, būtų pasibaidęs garso ir ji būtų pastebėjusi kažką sprunkantį, tačiau viskas liko taip, kaip buvę. Taigi tai nebuvo koks gyvis, tačiau tas kvapas nepriminė ir žmogaus. Galbūt kokie nepažįstami augalai? Buvo smalsu. Net pasvarstė, gal verta šokti į sietuvą ir mėginti perplaukti upę vien tam, kad galbūt pamatytų „tai“. Tačiau ji nebuvo gera plaukikė, o srovė čia stipri, be to vandenyje ji būtų pažeidžiama, nors „anas“ ir neatrodė pavojingai. Nusprendė žingsniuoti toliau, galvoje vis dėliodama žinomus kvapus. Mėgino išskirti pažįstamus atspalvius, tačiau galiausiai pripažino, jog tai galbūt net ne kvapas, o kažkoks keistas emocijų bei pojūčių dirgiklis, verčiantis ją jausti keistą sužadinimą bei energiją, smalsumą, potraukį bei prielankumą. O su kiekvienu žingsniu spiečiui vis labiau tolstant, net ir keistą ilgesį kažkur kitam krante tūnančiam „tam“.

Saulei pasiekus zenitą krantas vėl tapo uolėtas ir neilgai trukus priėjo tobulą užutekį maudynėms. Sekli ir pavėsinga vieta su nugludinto akmens luitais grįstu dugnu, nuostabiai tiko ramiam pasimėgavimui vėsuma. Užkandžių ryšulį padėjus pavėsyje ir praskalavusi savo apdarus, niurktelėjo vandenin ir kūną suvirpino maloni vėsa. Nė nepajuto, kaip ilgai taip gaivinosi, kai palaimingą moters vienatvę sudraskė visiškai netikėtas balsas:

– Matau radai mano slaptavietę.

Anuka visų kūnų krūptelėjo iš netikėtumo, pašoko ir apsisuko į kalbančiąją, mėgindama prisidengti netobulą savo kūną.

– Atsiprašau, nemaniau, kad taip toli kažkas gali nuklysti. Aš tuojau, – slidinėdama akmenimis ėmė ropštis laukan.

Sekta Iglit ramiai stebėjo, o jos veidas buvo sunkiai perprantamas.
– Neskubėk, aš tavęs neveju.
– Nenorėjau sukelti kažkam nemalonumų.
– Baik atsiprašinėti.

Anuka nuskubėjo prie išversto medžio kamieno, ant kurio buvo pasidžiovusi rūbus.
– Sustok akimirkai.

Sustojo, kaip paprašyta, tačiau taip ir liko sektai atsukusi nugarą.
– Noriu kai ko tavęs paprašyti.
– Figūrėlės? – mėgino netvirtai spėti klajoklė, nors negalėjo suvokti kokios ir juo labiau kam, pašnekovei to galėjo reikėti.
– Ne, visai ne tai. Noriu tave apžiūrėti.
– Ką? – dar labiau sutriko Anuka, jei tai bebuvo įmanoma.
– Ar galiu apžiūrėti tavo kūną. Labai prašau.

Gyvenime tokio prašymo nebuvo sulaukusi. Paprastai visi stengėsi jos nematyti, todėl mintis, kad kažkas gali išties atidžiai ir įdėmiai žiūrėti į Anukos kūną, apsvaigino. Net ausyse ėmė spengti.
– Gerai, – suniurnėjo per mirksnį užkimusiu balsu.

Iglit prisiartino ir ėmė apžiūrinėti nugarą. Nuo vandens atvėsusia oda juto nuo kelionės sukaitusios sektos kvėpavimą.
– Aš truputį paliesiu, – ir perbraukė randą nelaukdama atsako.

Tai buvo švelnus ir žmogiškas prisilietimas nuo kurio klajoklei suspaudė gerklę. Lyg vienu grybštelėjimu ant moters pečių būtų užgulusi viso gyvenimo neteisybė, patirta vienatvė ir atstūmimai, visas žmogiškas artumas, kurio ji nepatyrė. Virptelėjo, bet vis dėlto neįtikėtinai greitai nurijo tą gerklę veržiantį gumulą.

Iglit lėtai eidama ratu tyrinėjo sunykusią ranką, nepilnai išsivysčiusią koją.

– Matai, o šitie raumenys pas tave daug tvirtesni nei pas kitus, matyt taip bent iš dalies kompensuojama jėga, – lyg ir su savimi kalbėjo tyrinėtoja.

Anuka mėgo sektus. Jie gyveno faktų ir žinių pasaulyje, kuriame nebuvo daug vietos emocijoms. Beveik kiekviename avilyje jie užkalbindavo klajoklę ir klausinėdavo apie tai, iš kur ji atkeliavo, ką sutiko ar pastebėjo pakeliui, kartais pasidalindavo ir savo žiniomis. Jų pasakojimai visuomet būdavo naudingi, praktiški, o elgesys ypatingai santūrus ir nekeliantis diskomforto. Su sektais ji jausdavosi kaip asmuo, kalbantis su kitu asmeniu,  o ne kaip Gamtos vaikas, priimantis žmogaus malones.

– Pakelk kairę ranką kiek gali. O dabar suspausk mano delną. Ne tokia silpna, kaip atrodo, ar ne?

Iglit kalbėjo viena, nes jos pašnekovei vis dar buvo sunku atsipeikėti. Pati negalėjo suprasti, iš kur atėjo ta ramybė. Galbūt, atsistojus prieš kitą visu savo netobulumu ir leidus į jį įsižiūrėti nebeliko prasmės slapstytis ir dangstytis. Anuką apėmė pakilus lengvumas ir keistas džiugesys.

– Ar tu juokies? – paklausė sekta įsistebeilijus į moters veidą.
– Taip, atleisk.
– Tu vėl atsiprašinėji.
– Taip, atl...

Dabar jau abi ėmė juoktis.

– O kodėl tu čia, taip toli nuo kitų? – pagaliau juoko banga nuslopo.

Sekta tik kreivai ir visiškai nelinksmai šyptelėjo ir ėmė rengtis. Jai išsivaduojant iš rezginių, kaip ir tikėjosi Anuka, atsidengė juodais rašmenimis nuo kaklo iki pat bambos išmarginta oda: nors Iglit buvo Anukos metų, tačiau kaip sekta ji dar labai jauna. Iki savo gyvenimo pabaigos tokiais pat simboliais bus padengtas visas jos kūnas, tik vėliau tatuiruotes darys ne vyriausias sektas, o ji pati. Kol kas dar tam nebuvo pasirengusi.

Tik Anuka abejojo, kad juodi ženklai ant odos, kurie yra neatsiejama sekto gyvenimo dalis, nuvijo moterį taip toli nuo spiečiaus, todėl ji jautėsi sutrikusi. Ir tik kai nukrito paskutinis rūbas ir ji pamatė randą papilvėje, viskas tapo aišku. Tik akimirkai žvilgterėjo į kaktą, pasitikrinti, ar galėjo nepastebėti auksinio apskritimo, tačiau, kaip ir galvojo, jo ten nebuvo.

– Nepakeliamas karštis, nebegaliu ištverti. Nenori išsimaudyti? – su vos juntamu liūdesiu tarė Iglit ir pasuko link vandens.

Anuka prisijungė. Kurį laiką moterys sėdėjo tylėdamos, leisdamos upės gurguliavimui užpildyti erdvę.

– Ar žinai, kodėl kartais motinoms išpjauna gimdą? – pagaliau bespalviu balsu prabilo sekta.
– Taip, žinau, – paskubomis atsakė ir pati suabejojo, – kai gimdymas komplikuojasi ir vaiką reikia ištraukti.
– Tai tik beveik tiesa. Ar žinai nors vieną vaiką, kuris gimė tokiu būdu ir liko spiečiuje?

Anuka susimąstė.

– Tokiu atveju motinėlė dažniausiai pasako, kad vaikas gimė negyvas, kas iš dalies būna tiesa, tačiau iš tiesų taip nutinka su kai kuriais Gamtos vaikais. Ne su visais. Su kai kuriais. Kai kurie jų užauga tokie dideli, kad ima draskyti motiną iš vidaus ir juos tenka skubiai pašalinti. Kartu su viskuo.
– Tai pirmasis tavo kūdikis ir buvo toks, Gamtos vaikas? Todėl negavai saulės žymės?
– Motina gauna žymę tik po pirmo sėkmingo gimdymo. O mano pirmasis buvo ir paskutinis.
– Todėl ir nesimaudai su visais, kad žvilgsniai neprimintų to, kas nemalonu?

Sekta kurį laiką tylėjo, po to paaiškino:
– Šis spiečius nėra mano gimtasis. Aš čia atkeliavau po... Po nėštumo. Mano istoriją žino tik sektai.
– O kodėl papasakojai man?
– Nes tu pirmoji papasakojai savo istoriją. Nors gal reiktų sakyti „parodei“. Nenorėjau likti skolinga. Be to kartais prisikaupia visko per daug ir norisi išsivaduoti.
– Ačiū, – nedrąsiai tarstelėjo, nežinodama, kaip kitaip būtų galima atsakyt.

Iglit šyptelėjo. Meiliai, šiltai, švelniai. Kaip žmogui.

– Žinai lopšyje vyksta daug dalykų, apie kuriuos nekalbama, – toliau tęsė sekta, o Anuka nedrįso jos pertraukti. Klausydama jautėsi ypatingai svarbi ir nė už ką nenorėjo šio jausmo išsklaidyti, – po to, kas man nutiko, ėmiau domėtis Gamtos vaikais. Apžiūriu kiekvieną, kurį iš avilio išneša motinėlė. Jų būna įvairių. Aš juos grupuoju. Yra žuvytės. Tokie, kurie gimsta su žiaunomis ir žvynuota oda. Būna vabaliukai – su kietais šarvais ant kūno ir labai sudarkytais veideliais. Dar..., – Iglit nutilo, buvo matyt, kad renka žodžius, – gauruotukai. Ir dar tokie kaip tu, kur sunku pasakyti. Tokie, kurie tiesiog nepilnai ar netinkamai išsivysto. Jiems neturiu pavadinimo. Nors kartais ir galvoju, kad jie turbūt nėra atskira grupė, kad jie vieni iš tų, tik jų požymiai ne tokie ryškūs.

Klajoklės širdis pašėlusiai daužėsi. Ji norėjo paklausti daugybės dalykų, bet tuo pačiu metu nenorėjo nieko girdėti.

– Žinai juokingą dalyką? – toliau kalbėjo sekta.
– Kokį? – šiaip taip išspaudė.
– Ar žinai, kad motina, kuri rengiasi pastoti, nebevalgo mėsos, žuvies, o visą maistą atidžiai perrenka, kad tarp uogų ar žolių nepasitaikytų jokio vabalėlio? Nes jos tiki, kad taip užsikrečia.
– Kad nuo to jų nešiojamas kūdikis gali tapti Gamtos vaiku?
– Taip, įsivaizduoji, kaip kvaila?
– Kodėl kvaila? – paklausė ir pati išsigando, ar nebus nuvylusi savo pašnekovės dėl parodyto neišmanymo.
– Todėl, kad visa tai slypi mūsų kraujyje. Tam ir sekamos jo linijos. Todėl motinos negali pasirinkti vyrų, su kuriais susilauks vaikų. Todėl yra įstatymas atiduoti Gamtos vaikus: kad jie savo blogo kraujo neperduotų palikuoniams. Ir net nepaisant visko, kartais tiesa išlenda ir pasirodo mūsų tikroji prigimtis.
– Tu manai, kad mes kilę iš žvėrių? – Anukos balse buvo juntama abejonė.
– Ir taip ir ne. Tai per daug sudėtinga, tu nesuprasi.


--------------------------------

Vakarėjant moterys susiruošė atgal.
– O kaip tu atradai šią vietą? – paklausė sekta vilkdamasi upės srovėje išskalbtus ir jau spėjusius išdžiūti drabužius.
– Ėjau paupiu.
– Nelabai patogu. Kiek užtrukai? Pusdienį?
– Na taip, panašiai.
– Aš tau parodysiu trumpesnį kelią. Link stovyklos veda kirtimų linijos. Dalis jų skirtos vien apsaugai nuo miško gaisrų, bet yra kelios, kurias naudojame susisiekimui: jomis lengva ir patogu judėti, todėl galima greičiau nusigauti iki artimiausių spiečių. Be to ten įsiveisė braškynai, tad pakeliui galėsime prisiskinti uogų.
– Iglit?
– Ką?
– Ar galėsiu čia dar ateiti? Kitą kartą?
– Jei tik norėsi.
– Ačiū tau.

Kaip ir sakė sekta, mišku teko eiti neilgai. Netrukus pasiekė proskyną, kuri tiesia linija driekėsi į šiaurę – spiečiaus kryptimi, o pamiškės smilgose, išskleidusios savo žalius vešius lapus, sirpo raudonos uogos. Žemuogių miškuose pasitaiko ne retai, tačiau braškių... Tai tikras delikatesas, todėl Anuka suklupusi prie kupstų raškė jas ir kimšo burnon su didžiausiu pasimėgavimu, pirštų galais jusdama per dieną įkaitusį jų paviršių.

– Anuka, – Iglit balse buvo aiškiai juntama įtampa, – ar nieko neužuodi?

Abi atsistojo ir ėmė dairytis, mėgindamos susekti, iš kur sklinda kvapas.

– Tai vilkai, – pirmoji atpažino Anuka, – ten, vakarų kryptimi. Jie arti.
– Su jais dar kažkas, užuodžiu kraują.
– Oh, Pirmoji Motina,... ten žmogus, tikrai... – uosdama orą suvaitojo klajūnė.
– Turime padėti.

Anukos galvoje sukosi mintys, kad ji nėra pakankamai stipri, jog galėtų stoti prieš vilkus, tačiau sekta rodėsi kitų variantų nė nesvarsto. Jos veidas buvo pilnas įtampos, tačiau moteris buvo susitelkusi ir įnirtingai rausėsi savo krepšyje. Pagaliau iš jo ištraukė buteliuką ir kažką išpylusi ant delnų, ėmė trintis savo kaklą, veidą ir rankas.

– Imk, išsitepk, tai lokio kvapas. Turėtų juos atbaidyti.

Kol pakeleivė su įkarščiu trynė savo odą, sekta ištraukė ant kaklo kabėjusią švilpynę ir ėmė pūsti. Trys trumpi žemi garsai, kurie ataidėjo kažkur viduriuose, turėjo pranešti spiečiui, kad kažkam miškuose reikalinga pagalba, tačiau kol atskubės medžiotojai, praeis kažkiek laiko, o tas vargšelis, kurį puolė vilkai, tikrai neturėjo nė vienos papildomos minutės.
– Turi kokį ginklą? – šaltai ir dalykiškai paklausė sekta.
– Taip, svaidyklę.
– Gerai mėtai?
– Pakenčiamai.
– Taigi, jei labai pasiseks, vieną vilką apsvaiginsim. Aš turiu peilį, tačiau abejoju, ar pataikysiu...
– Ugnis, mums reikia ugnies, Iglit!

Moterys griebė sausas šakas ir pasileido į nelaimės vietą, pakeliui plėšdamos sausas žoles bei sąmanas, kurias paskubomis suko ant deglų. Ugnį įžiebė tik tada, kai pamatė vilkus. Du stambūs gyvūnai puolė kažką, gulintį ant žemės. Iglit klykdama ir plačiai išskėtusi rankas, mosuodama liepsnojančiu pagaliu, ėmė artintis prie gaujos, Anuka sekė paskui. Žvėrys pakėlė galvas, jų šnervės išsiplėtė, keteros pasišiaušė. Buvo akivaizdu, kad atėjūnės jų nedžiugino. Jos atsinešė dviejų didžiausių priešų: ugnies ir lokio kvapą, kėlė daug triukšmo ir atrodė grėsmingai, tačiau žvėrys nesitraukė. Tik tvirčiau įsisprendė į žemę ir pasirengė gintis.

Jie nesitrauks, be žodžių suprato abi moterys.

Reikėjo griebtis svaidyklės, tačiau liepsnojantis deglas neleido to padaryti – moteriai reikėjo abiejų rankų. Degančią šaką įsmeigė prieš save, tikėdamasi, kad tai bent trumpam atbaidys plėšrūnus. Kelis kartus įkvėpė per nosį ir iškvėpė per burną. Juto, kaip kūną plėšo adrenalinas, bet kai delne pajuto šaltą geležį, rodėsi, kad viskas nurimo. Liko tik orą pjaunantis svaidyklės diržo šniokštimas. Vienas, du ratai. Paleido su iškvėpimu.

– Pataikei! – pirmoji sureagavo sekta.

Vilkas inkšdamas spruko šalin, tačiau antrasis ėmė artintis. Anuka dar kartą užtaisė svaidyklę ir nusitaikė į žvėries akį. Rizikinga, tačiau jei pataikytų, galbūt net užmuštų. Diržas vėl įsitemė ir ji paleido metalinį akmenį. Girdėjo kaip jis barkšteli į plėšrūno kaukolę, tačiau šis tik suinkštė, pasipurtė ir kaukštelėjęs dantimis ėmė artintis. Lėtai, čepsėdamas ir laižydamas snukį, lyg mėgindamas atsikratyti jo šnerves pjaunančių kvapų sėlino link atėjusiųjų, kol, likus penkiems žingsniams, atsispyrė ir šoko ant sektos. Klajoklė matė, kaip į pilką žvėries kailį sutrupa liepsnojantis deglas ir ant moters pasipila žiežirbos.

Anuka sustingo. Iš netikėtumo, iš baimės ir iš nuostabos: ji vėl pajuto tą patį kvapą, kurį uodė prie upės. Nesuvokdama, ką daro, akimirkai užmiršusi viską, kas dedas aplink, pasisuko jo pusėn, tikėdama, kad tuojau pamatys „tai“, tačiau tą pačią akimirką kažkas sunkaus ir aštraus trenkėsi į jos nugarą. Suprato, kad grįžo pirmasis vilkas. Jo sunkus kūnas prislėgė moterį prie minkštos miško paklotės. Liko sekundė, kol balti nasrai sutraiškys jos sprandą. Anuka užsimerkė, sukando dantis ir laukė skausmo ir traškančių kaulų garso, bet netikėtai svoris nuo nugaros dingo. Negalėjo suvokti. Pakėlė galvą, mėgino susigaudyti, girdėjo, kaip netoliese iš įsiučio rėkia Iglit ir urzgia įsiutęs vilkas. Šoko nuo žemės ir ėmė žvalgytis. Svaidyklė gulėjo po kojomis. Taip greitai dar gyvenime nebuvo judėjusi: vienu metu įvertino atstumą iki besigrumiančiųjų, užtaisė ginklą ir dar dairėsi ją puolusio vilko, tačiau pastarojo niekur nematė. Švystelėjo. Akmuo be garso smigo į žvėries akį, o Iglit, pasinaudojusi atsipalaidavusiais letenų gniaužtais, rėžė peiliu per grobuonies gerklę. Masyvus, už ją pačią gerokai sunkesnis, žvėries kūnas užkrito ant sektos ir jai teko paplušėti, kol išsivadavo.

Abi šnopavo lyg vietoje plaučių turėtų dumples.
– Sveika? – šiaip ne taip iškošė Iglit, atgalia ranka nuo veido braukdama vilko kraują.
– Taip, atrodo taip. O tu?
– Nieko pavojingo.

Iš įtampos linko kojos, tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Kažkur tarp ištryptų paparčių gulėjo sužeistas žmogus, todėl moterys, kliūdamos už avietynų, pasileido tenlink. Iglit buvo pirmoji. Suklupo prie išdraskyto kūno ir mėgino apčiuopti pulsą.

– Gyvas? – šnopuodama paklausė Anuka, nors vyras buvo taip sumaitotas, kad tai atrodė visiškai neįmanoma.
– Aš jį pažįstu, – sekta pažvelgė į klajoklę. Jos veidas buvo sustingęs, – Tai Gelas. Bet...
– Kas Iglit?
– Nieko nesuprantu. Mums sakė, kad jis žuvęs...

Anukai pasirodė, jog išmintingoji sekta atitrūko nuo realybės, todėl pati puolė prie sužeistojo  ir mėgino apčiuopti pulsą kakle.
– Iglit, jis gyvas! Negaliu patikėti, kad jis dar gyvas. Padėk man!