~~~
◘Iliuzija ◘
•
Kai atsitiko, pamenu,
Nepatikėjau – atsidusau tiktai, ir:
O Šventasis Dieve – L a i s v ė!..
... dar nuo vaikystės, vis tie patys vergvaldžiai, kiek
pamenu save, dabar, jau metų dvidešimt,
kaip jų, po dangumi, nebėra...
Išliko tik su manimi prisiminimai atminty – mes
Visada drauge...
◘ Laisvė ◘
•
Ne išorėj ji – viduje...
... A t l e i s k
Tik nuodėmes skriaudėjams savo, ir tu jau
L a i s v a s...
◘ Sunku, jei tik be Meilės, kai širdis gyva... ◘
•
Kažkokia moteris – ji sakosi, sesuo...
... Ir pasakoja,
Vis pirštu baksnodama į trynukus, jau nebe kūdikius,
Mergaitės ir berniukas,
Ir dar kažkokį, nepažįstamą, ir
Nesimpatišką tiesiog labai man,
Vyrą, iš nuotraukos besijuokiančius į mane, kad
Šitie žmonės svetimi ir buvo man
Šeima...
Apsaugok Viešpatie... Nepatikėčiau...
Nepatikėčiau,
jei toje nuotraukoj
Savęs neatpažinčiau, nors ir visai nepametu
Nei kvapo,
Nei savęs,
Balsų,
Nei kaip merkiu aš tas gražias
Kaip sniegas spindinčias
Alyvas,
Uostau...
. . . Klausausi jos.
Klausaus ir pravirkstu.
Man jie taip nepatinka; Aš
Nenoriu.
Ir ji pravirkusi apsikabina, lyg aš
Su ja kartu, man taip negera,
O ji vis kalba, kalba vis greičiau vis:
– Viskas bus gerai – tu prisiminsi, prisiminsi, – o aš
Jaučiu, kad šitaip jų visų nenoriu – taip nenoriu...
Atrodo net lengviau, kad
b u v o tik –
Šeima;
Bet jau dabar nėra,
Tik ten kažkada
Kur neprisimenu, nei jų aš nei savęs...
Jie svetimi. Nepasakau jai nieko tik
Žiūriu į ją – ir
Dievą myliu.
Ir to užtenka; Ir visai nėra svarbu – ar myli
Jis mane...