Nužengę iš Pragaro I/V

V dalis.
Artūro istorija

Nuo tos dienos, kai supratau turinti nepaprastą sugebėjimą, mano gyvenimas pasikeitė. Aš beveik nebejutau diskomforto dėl dešiniosios rankos. Viską už mane darė vaizduotė.
Tačiau gyvenimas vis dar nebuvo ramus. Aš kasdien regėjau tą pačią šmėklą, stebinčią mane. Ji tik spoksojo savo raudonomis akimis ir nieko nesakė. Šmėkla atrodė tarsi tamsus beformis šešėlis. Ji neturėjo pavidalo. Tikriausiai todėl ir negalėjo kalbėti.
Visi seni prisiminimai apie Artūrą sugrįžo. Juos man priminė senis Edis, netikėtai pas mane atsilankęs. Nežinojau, kaip jis mane surado, tačiau per daug dėl to galvos nesukau. Man tada rūpėjo kiti dalykai.
Mudu sėdėjome svetainėje ir gėrėme kavą. Edis sunkiai kvėpavo. Jis atrodė labai prastai.
- Edi... Oi, aš net nežinau, kaip į jus kreiptis... – nuraudau.
Edis atsikrenkštė:
- Mano vardas Edvardas. Tačiau gali mane vadinti kaip tau labiau patinka.
- Vadinsiu jus Edvardu, - pasakiau lyg ir sau. Edis nedelsdamas ėmė manęs klausinėti:
- Turiu žinių, jog įgavote nepaprastą sugebėjimą.
Suglumau. Kaipgi taip? Iš kur jis tai žino?
- Kas jums tai pasakė?
Edvardas tylėjo.
- Hmm... – lyg dvejodamas prabilo. – Manau, tai neturi reikšmės.
- Kaip tai neturi reikšmės?! – Pasipiktinau. – Iš kur jūs tai žinote? Artūras jums pasakė?
Senis linktelėjo:
- Nemaniau jog norėsite išgirsti jo vardą dar kartą. Prisipažinsiu, gerokai nustebau, išgirdęs jį iš tavo lūpų.
Aš visa išraudau. Na taip, Artūras niekšas, bet...
- Tiek to, nesvarbu, - Edis vėl atsikrenkštė. Jo balsas skambėjo kažkaip keistai.
- Kas jums? – atsargiai paklausiau.
- Ėėė... nieko... Tikriausiai persišaldžiau, - jis ėmė atrodyti kažkaip įtartinai.
- Edvardai, norėčiau paklausti jūsų vieno dalyko... apie Artūrą.
Senis sukluso:
- Apie Artūrą? Taip, taip, žinoma. Klausk.
- Ar pamenate viename pilies kambarėlyje kabojusį paveikslą su Artūro atvaizdu?
- Taip, žinoma. Tai juk mano darbas.
- Ar jis nutapytas tikrai 1930-taisiais?
- Hmm... Na, taip... Tačiau aš tapiau ne savo šeimininką.
- Ne Artūrą?
- Ne.
Pagaliau ėmė darytis įdomu. Galbūt dabar sužinosiu visą tiesą apie Artūrą.
- Tai ką tokį jūs nutapėte?
- Jis buvo taip pat Artūras, tačiau ne tas. Artūras iš paveikslo buvo mano tikrojo šeimininko grafo Liucifo sūnus. Kai mano grafas paliko šį pasaulį ir iškeliavo anapus, mano šeimininku tapo jo sūnus Artūras. Tačiau, praėjus vos metams, mirė ir jis. Tai buvo 1930-tieji metai. Tą naktį, kai mirė Artūras, man prisisapnavo sapnas. Aš jame regėjau baltai apsisiautusį sklandantį ore ponaitį Artūrą. Jis turėjo didelius baltus sparnus. Artūras šypsojosi man angeliška šypsena. Nubudęs vis regėjau jo veidą. Todėl nusprendžiau jį tokį nutapyti. Tai buvo paskutinė mano matyta Artūro šypsena.
- O kaipgi TAS Artūras? Kas gi jis toks? – nekantravau.
- Taip, taip. Kaip tik ruošiausi prie to prieiti... – Edvardas krenkštelėjo. – Po ponaičio Artūro laidotuvių pilyje apsireiškė jaunuolis, išvaizda niekuo nesiskiriantis nuo velionio Artūro. Pagalvojau, jog matau vaiduoklį. Tačiau jis mane nuramino prisistatęs kaip Artūro pusbrolis. Jis nepasakė savo vardo, o kai aš iš įpratimo pavadinau jį Artūru, jis neprieštaravo. Artūras pasiliko pilyje ir tapo naujuoju mano šeimininku.
Nusistebėjau. Ir Edis šitaip lengvai įsileido žmogų? Negi jam pakako tik Artūro išvaizdos?
- Bėgo metai, - senis pasakojo toliau. – Ėmiau pastebėti, jog ponaitis Artūras nesikeičia. Pradėjau kažką įtarti, tačiau ilgai įtarinėti neteko. Artūras man pats viską papasakojo. Grafas Liucifas yra jo... Kaip čia pasakius... Jo tėvas. Jo kūrėjas. Grafas Liucifas iš tikrųjų yra demonas Liuciferis, nužengęs iš Pragaro. Žemėje jis atliko bausmę ir negalėjo sugrįžti į demonų Karalystę du šimtus metų. Tačiau ir Žemėje jis neprarado savo galių. Kiekviena Pragaro būtybė be nemirtingumo ir nežmoniškos fizinės jėgos turi tris specifinius sugebėjimus. Liuciferis buvo įvaldęs telekinezę, sugebėjo skaityti žmonių mintis bei mokėjo sukurti naujus demonus. Oi, kodėl aš kalbu būtuoju laiku? Juk jis tebėra gyvas, tačiau ne šiam pasauly, o demonų Karalystėje – Pragare. Prieš pasibaigiant bausmės laikotarpiui, Liuciferis sukūrė demoną. Tačiau demonas nesirodė kol nemirė ponaitis Artūras. Jam mirus, jo pavidalą perėmė Liuciferio sukurtas demonas, kuris tapo mano naujuoju šeimininku ir kurį aš ėmiau vadinti taipogi Artūru. Demonas Artūras taip pat turi tris sugebėjimus: perimti kitų žmonių pavidalą, tačiau su sąlyga – jie turi būti mirę. Jeigu paaiškėtų, jog žmogus nemiręs, o demonas yra pasisavinęs to žmogaus pavidalą, demonas jį prarastų ir taptų paprasčiausia šmėkla.
Aš pašokau iš vietos:
- Tai ta šmėkla, spoksanti į mane, yra Artūras?!
- Neskubėk, - ramino Edis. – Ne, jis jau nebe šmėkla.
- Tai kurgi jis? – degiau iš nekantrumo.
- Palauk, nejaugi nenori sužinoti kitų Artūro sugebėjimų?
- Vieną aš jau žinau, jis svaido ugnies kamuolius, - nekantravau.
- Tai ne sugebėjimas. Artūras priklauso ugnies demonų rasei, nes yra gimęs vasaros laikotarpiu. Vis ugnies demonai svaido ugnies kamuolius... – Edvardas patylėjo. – Antroji Artūro savybė – valdyti oro stichijas.
- Ar todėl taip staiga buvo atėjusi žiema? Tai padarė Artūras?
- Taip. Kuo šaltesnis ir bjauresnis oras, tuo didesnės audros siautėja Artūro širdy. Oras priklauso nuo jo savijautos.
“Oho”, pamaniau. “Tai tikrai pavojingas reikalas... ”
- O trečiasis sugebėjimas, - Edis tęsė. – Paversti žmones demonais pasėjant į juos savo demoniškąją sėklą. Tačiau Artūras to nežinojo iki šiol.
Išsproginau akis:
-Ar... ar tu nori pasakyti, jog Artūras pavertė mane į demonę? – iš to susijaudinimo pamiršau visas mandagumo formas.
- Matau, tau nebėra ką aiškinti.
- Ne, aš turiu žinoti daugiau! Ar aš tikrai viena iš jų? Viena iš demonų?
- Taip, Diana. Dabar tu viena iš Pragaro vaikų. Tu taip pat turi tris sugebėjimus. Vieną žinai pati – pakreipti įvykius norima linkme vaizduotės pagalba. Kitus turėsi išsiaiškinti pati.
Naujiena buvo tokia pribloškianti, jog būtinai turėjau atsisėsti. Išsitraukiau cigaretę ir įsidėjau į burną, bet užmiršau prisidegti. Aš tapau demone? Šėtono išpėra? Ne, tai neįmanoma! Nejau aš nemirtinga? Aš ne žmogus? Ak, Artūrai. Aš tau taip dėkinga!
Mano akyse pasirodė ašaros. Aš šypsojausi:
- Ačiū tau.
Edis nustebęs pakėlė žilus antakius.
- Ačiū, kad man viską papasakojai, - dar kartą padėkojau. – Tačiau yra dar vienas dalykas, kurį turiu žinoti.
Mano džiaugsmo ašaros privertė akinius rasoti. Aš juos nusiėmiau, ruošiausi išvalyti, tačiau nustebusi apsižvalgiau aplink. Aš viską kuo puikiausiai mačiau be akinių!
Padėjau juos ant stalo.
- Tau jų nebereikia? – paklausė susidomėjęs Edis. Jis vėl atsikrenkštė.
Linktelėjau. Tai buvo dar vienas neįtikimas dalykas.
- Štai tau ir antrasis sugebėjimas.
Atsistojau, priėjau prie lango. Aš viską kuo puikiausiai regėjau. Žmones gatvėse, namus, automobilius, net jų numerius. Visa mačiau naujomis ryškiomis spalvomis, kurios slėpdavosi už akinių stiklų. Pakėliau akis į dangų ir sušukau:
- Artūrai, kad ir kur dabar esi, dėkoju tau už šią nepaprastą dovaną!
Kupina džiaugsmo žiūrėjau pro langą į žmones ir juokiausi pro ašaras. Aš buvau tokia laiminga. Atsisukau į Edį;  jis atsistojęs žiūrėjo į mane lyg pirmąkart pamatęs. Rimtu balsu prabilo:
- Būna tokių demonų, kurie gali amžinai gyventi Žemėje ir neprivalo sugrįžti į Pragarą, nes nėra ten gimę. Tu, Diana, esi viena iš jų. Kaip ir aš.
Išsižiojau. Negalėjau ir nenorėjau suprasti, ką jis kalba. Jis irgi demonas? Edis?
- Edis miręs, – tyliu balsu pratarė senis.
Aš nesupratau. Mane sukaustė nerimas. Edvardas miręs? Vadinasi, prieš mane stovi...
- Diana, pasakyk, ar Artūras tau ką nors reiškia?
- Koks kvailas klausimas, - nenoromis šyptelėjau. – Kodėl klausi, jeigu puikiai žinai atsakymą? Be Artūro aš neištverčiau nė dienos.
- Vadinasi, tu vis dar gyva, nes aš nuolat sukiojuosi aplink, - Artūras nusišypsojo bjauria senio šypsena. Jo balsas grįžo. Artūrui nebereikėjo atsikrenkšti prieš pradedant kalbėti, nes jis nebeapsimetinėjo Edžiu.
- Artūrai?
- Taip?
- Koks tavo tikrasis vardas?
- Na, Liuciferis man nedavė vardo, todėl aš jo ir neturiu. Vadink mane ir toliau Artūru. Aš jau pripratau prie šito vardo, juk Edis mane taip vadino jau septyniasdešimt tris metus.
- Tai tau jau šitiek metų...
Artūras tylėjo. Man nepatiko šitokia tyla, todėl klausinėjau toliau:
- Klausyk, Artūrai, kas gi nutiko Edžiui?
- Jis mirė sava mirtimi. Jis buvo jau labai senas. Prieš mirtį Edis paprašė manęs perimti jo pavidalą ir tau viską papasakoti. Aš išpildžiau jo paskutinį norą.
- Dar ne visai, - paprieštaravau.
Artūras pakėlė antakius:
- Tikrai?
- Taip, tu man dar neatsakei į patį svarbiausią klausimą.
- Ir kas gi tai būtų?
- Artūrai... kodėl tu atėmei iš manęs mano ranką? – pažiūrėjau atidžiai į Edžio rudas akis.
Jis akimirką tylėjo. Aš neramiai gaudžiau orą. Pagaliau aš tai sužinosiu. Pagaliau...
- Supranti, - pradėjo jis. – Demonai turi savo įstatymus. Prieš... prieš pasėjant demoniškąją sėklą į betkokį žmogų, mes turime nukirsti jam dešiniąją ranką. Tai ženklas, kad žmogus priklauso demonui...
Stojo slogi tyla. Tokio absurdiško paaiškinimo tikrai nesitikėjau.
- Tu dar gali ją susigrąžinti.
Nudžiugau:
- Tikrai?! Kaip? Sakyk greičiau! – pačiupau jį už skvernų.
- Ar žinai, nuo ko priklauso kiekvieno demono įgyjami sugebėjimai?
Papurčiau galvą. Artūras, nuėmęs mano ranką nuo savęs, tęsė:
- Demonas turi kažko labai norėti, tuomet jo noras išsipildo. Tačiau kokiu būdu jis išsipildo, tokia ir atsiranda savybė. Kartais ji nelabai sutampa su noru. Aš labai troškau pakeisti orą, kai buvo labai karšta diena. Neapsakomai karšta diena. Nebuvo net kuo kvėpuoti. Susierzinau. Prakeikiau tokį orą. Ir tą akimirką pradėjo griaudėti. Dangus apsiniaukė, ėmė smarkiai lyti. Padangėse šakojosi žaibai. Smarkiai atšalo. Pasijutau daug geriau. Nuo tada tik supykęs aš galiu pakeisti orą. Tačiau tai dar ne trūkumas. Orą sugebu tik atvėsinti – štai kur trūkumas.
- O aš labai norėjau gero regėjimo. Man jau seniai įgriso tie prakeikti akiniai, kuriuos reikia valyti šimtą kartų per dieną, ir tai dar viena ranka.
- Na matai. Šitaip gali susigrąžinti ir ranką, tačiau kokiu būdu ji sugrįš, priklauso tik nuo tavęs.
- Bet tada aš nebepriklausysiu tau.
- Tu man nebepriklausai nuo tada, kai tapai demone.
Šyptelėjau. Dabar Artūras atrodo tikrai labai geras. Nesvarbu, kad atrodo kaip šimtametis senis.
Dabar man reikia susikaupti. Juk noriu susigrąžinti savo ranką, ar ne? Bet... Aš negaliu susikaupti! Ne dabar, kai tiek klausimų sukasi galvoje.
- Artūrai?
Artūras žiūrėjo į mane ir laukė klausimo.
- Jeigu Edis nebūtų tavęs paprašęs man viską papasakoti, ar būtum tai padaręs vis vien?
Artūras surimtėjo:
- Tiesą sakant, net nežinau. Galbūt... Manau, visų pirma, įgavęs Edžio pavidalą, aš būčiau nusikratęs tuo tavo Ričardu, o jau tada galvojęs, ką daryti su tavim.
- Būtum nusikratęs Ričardu? Kodėl?! – piktai surikau.
- Hmm, gal todėl, kad jis man tikra RAKŠTIS??? – suurzgė Artūras. Jis atrodė toks piktas, jog man pasirodė, kad užtemo dangus.
Aš nusiminiau. Jis nori pašalinti Ričardą... Ričis man toks brangus. Jis man kaip brolis. Aš negaliu leisti, kad Artūras jį nudėtų!
- Pamiršk, ką sakiau... – pro dantis iškošė Artūras. – Tiesiog... pamiršk.
Artūras atsiduso. Kambary vėl stojo tyla. Aš vis dar norėjau daug visko sužinoti. Laukti nebegalėjau.
- Artūrai, - vėl ėmiau klausinėti. – man pasirodė labai keista, kad tavo ugnies kamuolys man nepakenkė. Kodėl?
Jis atrodė patenkintas pakeista tema ir ramiai atsakė:
- Viskas labai paprasta – demonai negali pakenkti vieni kitiems. Kai tau smogiau, dar nežinojau, jog esi viena iš mūsų.
- O kodėl aš tapau “viena iš jūsų”?
- Nes... aš to labai norėjau.
Aš visa nukaitau. Jis to norėjo? Pasižiūrėjau į Artūrą. Nesupratau jo išraiškos. Pamažu man ėmė įgrysti ta jo išvaizda.
Artūras, tarsi įspėjęs mano mintį, paklausė:
- Diana, sakyk, kokia žmogaus išorė tau būtų mieliausia?
Žmogaus išorė. Na ir pasakyta.
- Kodėl to klausi? – nustebau.
- Noriu žinoti, kieno pavidalą man perimti.
- Ar negali įgauti savo ankstesnio pavidalo?
- Ne. Tai didžiausias šio sugebėjimo trūkumas. Kiekvieną pavidalą galiu perimti tik kartą, nes jį perimu tik žmogui mirus.
- Nori pasakyti, jog septyniasdešimt tris metus tu nekeitei savo pavidalo?
- Taip, aš neseniai įgijau šį sugebėjimą. Jis atsirado per norą tave palaužti...
Viskas aišku. Jis norėjo nusikratyti Ričardu ir perimti jo išvaizdą, kad man tai būtų dvigubas smūgis. Aš Artūro nesuprantu. Kartais jis trokšta mane įskaudinti, o kitą akimirką, žiūrėk, tarsi mielas avinėlis.
Nepagalvojusi pasakiau, jog norėčiau, kad jis atrodytų kaip Ričardas. Galbūt aš visai nenorėjau to pasakyti. Aš tik garsiai ištariau savo mintis. O Artūras tuoj išsišiepė savo bedante šypsena:
- Tiesiog nuostabu! Vienu šūviu nušausiu du zuikius!
Tik dabar suvokiau, ką padariau:
- Palauk! Juk tai reiškia, kad Ričis turės mirti!
Artūras pamišėliškai nusikvatojo:
- Tame ir visas smagumas!