Dievas prisiėmė kaltes ir – leido.
Minia džiugavo – nugalėjo.
Ir nukryžiavo Viešpatį.
Jis atleido – kad jie išliktų.
Tu negali man tiek padaryti,
kiek aš galiu atleisti...
Žinojo kodėl...
Dievas.
Poncijus Pilotas Dievui: „Kodėl Tu tyli? Argi nežinai, kad aš galiu Tave nukryžiuoti?“
Dievas: „Тu gali padaryti tik tiek, kiek tau leis Dievas“.
Dievas leido nukryžiuoti kūną, kad visa didybe pakiltų Siela.
Dievas duoda begalinę ištvermę savo Vaikui ir namus - Sielą.
Velnias žino, kad jis – neteisus, ir tai – jo pragaras. Amžinas.
Dievas leidžia jam būti. Tokia jo bausmė.
Blogas ženklas, kai Dievas tyli.
Auditorijai. Kuri stebi abejingai ir bailiai stebėdama.
Laikas – Dievas.
nu tas tictac, mhmmm, nežinau, parašyta: "dievas prisiėmė kaltes" , kokia čia tiesa- čia nesąmonė.
minia džiūgavo- nugalėjo. (čia konstatacija fakto, visada nugalėjusi minia džiūgauja, pralošusi liūdi - tai faktas. baigėsi antras pasaulinis, nugalėjusi minia - džiūgavo, pralošusi liūdėjo uodegą paspaudus. tai ne tiesa- tai faktas, ir ne minia, nugalėjęs sportininkas džiūgauja, pralošęs, pa-liūdi (nu neturi tokios džiugios nuotaikos, kaip turėtų nugalėjęs.) tai nei tiesa tai melas. nevalgęs-alkanas; pavalgęs- sotus.
Jis atleido – kad jie išliktų.
kas jis, kam atleido-kad kas išliktų?..
Jis atleido iš darbo korumpuotus pareigūnus, kad išliktų nesugedusi ir nesutrikusi tvarka. Taip?.. ( o toje tvarkoje jie- visuomenėje žmonės.)
Tu negali man tiek padaryti,
kiek aš galiu atleisti..., – tu negali manęs suspausti tiek kiek aš galiu pakelti nesutraiškytas- pasakė akmuo delne spaudžiamas pasaulio galiūno. galiūnas padėjo tą akmenį ant stalo, ir pasakė "ačiū tau mokytojau- svarbiausia pergalė prieš save patį - būti stipresniu, nei buvau vakar sieksiu aš, daugiau man nėra su kuo galinėtis." nuo tos dienos, pradėjo pasaulio galiūnas melstis tam akmeniui prieš kiekvieną treniruotę- taip jis susikaupdavo ir tęsė savo pratybas iki kol mirtis išskirs jį ir jo kūną...
ania?.. (kas netikite kad su galiūnu pasaulio pasikalbėjo akmuo?.. niu ir?..
tictac_it, kur čia tiesos? toje publikacijoje autorės, jūs ką, visai tiu tiūūū?..
Nėra čia eilėraščio, nėra originalios sentencijos ar aforizmo, ar kažko tokio - tai tik "tiesos", šypt :) bet turiu pastebėti - labai dažnai visi šventai tikintys ar įsivaizduojantys "tapau šventu" - paskęsta vienoje iš didžiujų nuodėmių - puikybėje (Tu negali man tiek padaryti,/kiek aš galiu atleisti). Čia netgi galima padaryti išvadą, kad Kristus mirė puikybėje savo. Tai ne mano išvada, tai viena iš problemų teologijos moksluose. Tik kad mums nežinoti ... 2-
Kas krenta į akis, tai minties neužbaigimas beveik kiekviename sakinyje.
Dievas prisiėmė kaltes ir – leido. Ką leido?
Minia džiugavo – nugalėjo. Ką nugalėjo?
niu niu, Kristus Žmogus, ne Dievas :D (jei kalbate apie Kristų) o kas liečia dievą, tai nei viena puodynė negali sudaužyti žiedžiančio jas puodžiaus, nors puodžius gali sudaužyti visas nužiestas formas ir pradėti žiesti naujas puodynes, arba nepradėti - tačiau ir puodžius mirtingas- dievas Amžinas.
sakote numirė ir prisikėlė- mhmm, dvasia nemirtinga gi ;)