Klaidos. Atvykimas į Nikelį

Nerijus sėdėjo įbedęs nosį į žodyną ir skaitė – atidžiai, nepraleisdamas nė eilutės, tvarkingai vieną po kito versdamas lapus, tarytum tai būtų romanas.
    – Žinai, ką reiškia „hjemlos“?
    Vaiva sukluso. Draugas dar sykį pakartojo žodį, dabar ištarė šiek tiek kitaip, bet ir vėl neteisingai, besistengdamas tik dar labiau susipainiojo.
    Mergina persisvėrė per stalelį ir timptelėjo žodyną į save.
    – Jemlios! Jem-lios. Kiek galiu tau sakyti, kad žodžio pradžioje ha netariama? Kas iš to, kad skaitai ir skaitai, jei nemoki taisyklingai ištarti nė vieno žodžio?
    Užvertusi žodyną švystelėjo jį ant virpančio traukinio stalelio. Tai buvo nežmoniško storumo knyga, sudėliota iš krūvos kopijuotų lapų, knygrišykloje apvilkta storu, mėlynu, dirbtinės odos viršeliu, pastaruoju metu tapusi jųdviejų biblija. Vaiva žodyną pavartydavo retsykiais, kaip pati juokavo – tada, kai daugiau nei pusė žodžių sakinyje būdavo nesuprantama. Paprastai ji mėgindavo reikšmes atspėti, ir intuicija dažniausiai neapgaudavo. Nerijui ėjosi priešingai – nors stropiai zubrindavo žodžius ir tiksliai išsiaiškindavo kiekvieną smulkmenėlę, kalbą mokytis jam buvo nelengva, kaip draugė mėgdavo pasišaipyti – tau net kablelį reikia išsiversti į lietuvių kalbą, kitaip sakinio nesuprasi. Tačiau jis įrėmęs kaktą lyg užsispyręs darbinis bulius sekė Vaivos pėdomis ir neketino pasiduoti. Neturėdama laiko pati ieškotis žodžių, mergina kartais klausdavo draugo ir jis paprastai tiksliai atsakydavo. „Tu mano vaikščiojanti enciklopedija“, – juokdavosi ji.
    Lietuvoje parengto žodyno nebuvo, todėl jie nusikopijavo per draugų draugus stebuklingu būdu surastą rusų-norvegų. Jei rusiškų žodžių nesuprasdavo, tekdavo atsiversti dar ir lietuvių-rusų žodyną, tai buvo įprasta –knygų, gramatikų, enciklopedijų vartymas ir nuolatinis ieškojimas jau buvo tapę jų gyvenimu.

    Tuo metu aplink visi ko nors ieškojo: geresnio gyvenimo, didesnio uždarbio, naujų galimybių, būdų, kaip išsiversti, sutaupyti bent kruopą. Šilumos. Šaltis visur – autobusuose, namie, darbe, mokyklose, teatruose, universitete – regis, jau buvo nebeištrinamai įsisiurbęs į kaulus. Vaiva nebekreipė dėmesio į sąnarių skausmus, tai tapo įprastine būsena. Net lovoje su Nerijumi jai nesisekė, kartais dingtelėdavo mintis, kad tai tik priverstinė kančia – koks gi gali būti pasitenkinimas, kai pirštų galiukai sustingę, oda susitraukusi ir pasidengusi nuo šalčio kieta luoba. Per paskaitas universitete studentai visą žiemą išsėdėjo su pirštinėmis, įsisiautę į paltus, sunku būdavo užsirašinėti, nelengva net prakalbėti.

    – O „uslos“, žinai, ką reiškia?
    Vaiva vėl pasilenkia į priekį ir dirsteli į draugo rodomą žodį.
    – Hius-lios, hius-lios, – skiemenuoja ji perdėtai išraiškingai.
    – Ką tik sakei, kad „ha“ netariama.
    – Čia visai kitaip, – ji baksnoja raides ir kantriai dėsto draugui apie tarimą.
    – Bet šitas irgi reiškia tą patį – benamis.
    – Vėl benamis? – linksminasi Vaiva. – Ar kitokių žodžių nėra? Susirask ką nors kita, Nerka. Juk nesame amžini benamiai.
    Draugas nepritaria šiam šmaikštavimui.
    – Aš ne apie tai. Nesuprantu, kam reikia dviejų žodžių tam pačiam?
    – Todėl kad niekam nerūpi, kiek iš tikrųjų tų žodžių. Kalba tokia jau yra. Tai gyvas padaras. Sapranti?
    – Geriau jau būtų paprasčiau.
    – Kalbos nedaromos tam, kad ponui Nerijui iš Lietuvos būtų paprasčiau.
    Pamurmėjęs vaikinas vėl įninka į žodyną.
    Vaiva atsiverčia knygelę ir susikaupusi tęsia savo įrašą: „Pagaliau išsinešdinome iš Murmansko ir varome sienos link. Tupime šiltame vagone ir nieko neveikiame. Fantastika! Nebereikia nei laukti pakelėj, nei automobilių stabdyti, nei prieš vairuotojus maivytis – tik sėdime ir kaifuojame. Laimė, kad paklaũsėme tos kasininkės ir be bilietų įlipome į traukinį, tai buvo vienintelė išeitis. Bet vis dar neaišku, kuo mūsų kelionė pasibaigs. Iki Nikelio atvažiuosime, o toliau – velnias žino. Jei nepavyks pravažiuoti pro sieną, neįsivaizduoju, kaip reikės grįžti, juk išleidome paskutinius rusiškus pinigus, netgi neužteko, bet tada panaudojome tą vokišką monetą. Konduktorius žiauriai apsidžiaugė! Kol kas visai nepanašu, kad artinamės prie sienos, priešingai, kuo toliau, tuo čia baisiau, sunku patikėti, kad kas nors gali gyventi tokiame pasaulio paribyje. “
    Ji įsistebeilija į langą.
    Už stiklo lengvai pasistrikčiodamas slenka išblukęs kraštovaizdis. Atrodo, pasaulis neteko spalvų, liko tik liūdni, niūrūs atspalviai. Geležinkelio stotys visai neprimena tų, prie kurių žmonės pratę Lietuvoje. Čia viskas užversta skaldos krūvom, tarytum vagonai dardėtų pro nesibaigiančias kasyklas. Traukiniui sustojus, perone tarška, skimbčioja, dunda, baladojasi, į vagonus kažką ilgai krauna, kažką iškrauna – tai trunka amžinybę, jau kelioliktą, o gal keliasdešimtą kartą. Per tiek laiko jie visą Lietuvą pirmyn ir vėl atgal būtų pervažiavę, o štai čia atrodo, kad 200 kilometrų kelias niekada nesibaigs.
    Tarp skaldos piramidžių protarpiais supilkuoja dangus, šis irgi visiškai bespalvis, nesuprasi – apniukęs, ar tik nublukęs; tokiame krašte visos spalvos praranda tikslą ir prasmę.
    Traukiniui  išpuškavus iš stoties, tolumoje pasimato gyvenvietė – saujelė ant kalvos sustatytų beveidžių dėžučių. Nė vieno medelio, jokio augalo. Kas ten gali gyventi? Žmonės? Mintis tokia pat neįtikėtina, kaip ir viltis, kad Nerijus kada nors prabils norvegiškai.
    Greta namų, krepšinio aikštelėje, trypčioja keli maži skruzdėliukai. Taip, vaikai. Žmonės. Vaiva stebi reginį sustabarėjusi. Įprastas pasaulio suvokimas prasiplečia, išskysta. O gal tai tik nuovargis?
    Norėtųsi užsimerkti ir iš naujo prabusti.
    Ir nežinia, kas dar laukia priešaky.
    Ji susiriečia ant kietos plackarto lovos. Nuvargęs kūnas seniai prašo poilsio, bet įspūdžiai neleidžia nurimti.

    Paskutinės dvi paros Murmanske prabėgo tarytum nuotykinio filmo scenos. Po dviejų dienų kelionės per negyvenamą tundrą miesto peizažas pasitiko lyg siurrealistinis paveikslas, apėmė neįprasta nuotaika. Laukimas tapo kūnu, atvykimas – nesibaigiančia istorija.
    Norėdami kuo greičiau nuramdyti alkį, o kartu ir atšvęsti šio svarbaus taško pasiekimą, jiedu paprašė vairuotojo, kad išleistų prie valgymui tinkamos vietelės. Įėję vidun ramiai palinkčiojo vienas kitam: tai buvo sovietų tipo valgykla, kuri žadėjo pigų maistą – būtent tai, ko jiems reikia, būtent tai, ką jie gali sau leisti. Vaiva niekuomet nebuvo pratusi vaikštinėti nei po valgyklas, nei po kavines, o juolab – po restoranus. Būdama jos amžiaus sesuo su vaikinu nuolat eidavo papietauti į kavinę ir vis paguosdavo jaunėlę: ateis ir tavo laikas, pamatysi. Tačiau tas laikas neatėjo. Perversmai, nauji pinigai, šalies blokada, amžinas pinigų stygius neleido apie kavines net pasvajoti.
    Restoranas jai būdavo dangus, kurį stebėdavo vakarais tįsodama žolėje su Nerijumi. Kažkada, dabar net nebepaminė dėl kokios priežasties, vaikino, širdies draugo, kavalieriaus, kadro, ar kaip kitaip jį bepavadintum, statusas jai pasirodė per daug stiprus, iškilmingas, kaip ir lankymasis kavinėse, todėl, gal sąmoningai, gal ne, Nerijų ėmė vadinti broliu. Nerūpėjo, ar žmonės patikės, tai nejaudino, svarbiausia, kad pačiai būtų patogu, ramu ir gera. Ir šilta – mintis apie brolį skleidė žodžiais neįvardijamą šilumos jausmą, tokį, kurio neteikė nei mintys apie mylimąjį, nei apie sutuoktinį.
    Gulėdama žolėje svajodavo, dėliodavo mintis, rankiodavo tinkamus žodžius. Žiogų orkestras, pievos dekoracijos, miglos vėliumas, paukščio balso parašas, saulėlydžio žiedas, šaltas upės srovės bučinys. Sako, jaunos merginos taip nemąsto. Sako.

    Traukinys vėžlio žingsniu įpuškuoja į galutinį peroną. Nikelis. Tokia pat stotis, kaip dešimtys kitų, matytų pakeliui – nyki, sustingusi, svetima. Kaminai, laidai, akmenys, metalo rūdos kalnai, atliekų krūvos. Kas gali suvilioti žmogų čia atvykti?
    Išlipusi į peroną keleivių minia patraukia prie autobuso. „Nuveš nuo stoties iki miesto, – paaiškina. – Juk jums į miestą? “ Jiedu tylėdami palinksi. Net nesitarę supranta, kad tikrojo savo tikslo geriau neminėti. Protingiausia visai nekalbėti, neišsiduoti nei iš kur esą, nei kur važiuoja. Taip saugiausia.
    Vėsus nakties oras laižo skruostus ir nuogą kaklą, kūnas nevaldomai virpa. Ištisą parą netemstantis dangus sujaukė ritmą, kūnas nebemoka nurimti, nebejaučia, kad laikas ilsėtis. Vaiva stovi prikausčiusi žvilgsnį prie Nerijaus veido pilkų, visiškai svetimų portretų fone: balkšvi, ant kaktos storai sugulę plaukai, spindinti žydruma akyse, švelniais barzdaplaukiais apaugęs skruosto kontūras – tai šildo. Suteikia saugumo. Jei tai dabar dar pasiekiama.

    Išlipus iš autobuso, kelionė į Nikelį pasibaigė. Jie buvo atvykę. Pasimetę. Vieniši. Tikslo sąvokos supratimas vėl išskydo lyg citrinos sulčių lašas vandeny.
    Miestą gaubė matinis dangaus skliautas, po kuriuo stovint užvaldė nesvarumo būsena. Kūnas dar stipriau drebėjo, tik nelengva suprasti nuo ko – baimės, šalčio, alkio, nežinomybės, nekantrumo. Abu suprato, kad šis ką tik pasiektas tikslas nebuvo tikslas, kaip ir kitos tarpinės stotelės – Ryga, Narva, Peterburgas, Kandalakša, Murmanskas.
    Iš visų pusių į juos spoksojo negyvos daugiaaukščių akys. Net neaišku, kas labiau baugino – buvimas tarp svetimų, ar stovėjimas visai vieniems tarp šių plikų, grubaus betono sienų.
    – Siaubas, – sušnibždėjo Vaiva. – Kaip čia klaiku.
    Nors nežinojo, į kurią pusę reikia skubėti, kojos nenustovėjo vietoje.
    – Einam greičiau, – nerimo ji.
    Nebekalbėdami ir nieko nesitardami abu kulniavo plačia gatve, apsodinta laibais medeliais, kurie vis dar neužaugo, nors sodinti tikriausiai prieš kelis dešimtmečius. Kryptį jie pasirinko pagal dangų. Saulė jau tris paras nepailsdama sukosi palei horizontą, ir Vaiva žinojo, kad naktį ji būna šiaurinėje pusėje. Kadangi jie traukė į vakarus, saulė turėjo šviesti iš dešinės. Jau ne pirmą kartą teko šiuo būdu rinktis kryptį, tarytum žiūrėtų į kompasą, nors stovėjo tuščiomis rankomis. Ir tai jų nė sykio neapgavo, net tokiame didmiestyje kaip Peterburgas.
    – Žiūrėk, – suvirpėjo atsisukusi.
    Nerijus abejingai grįžtelėjo į iš nugaros besiartinantį automobilį.
    – Stabdom? – spėjo ištarti mergina prieš pakeldama ranką.
    Žiguliukas zvimbdamas lėkė pro šalį ir nerodė jokio susidomėjimo. Ne naujiena. Šimtus automobilių jie nulydėjo šitaip stovėdami šalikelėj. Pirmąsias dienas Vaiva skaičiavo, įsidėmėdavo valandas, minutes, spalvas, vairuotojus, su kiekvienu iš jų nuvažiuotų kilometrų skaičių, vėliau įspūdžiai vienodėjo, virto bendra istorija apie dieną, savaitę. Galiausiai liko tik karpyti įrašai. Dienoraštį ji rašydavo laukdama, važiuodama, atsikėlusi, prieš užmigdama.
    Reikėtų ir dabar parašyti. Kai sustos, užrašys viską, kas nutiko nuo atvykimo į Nikelio stotį. Jau daugiau nei valanda kaip jie čia.
    – Žiūrėk!
    Išgirdusi Nerijaus šūksnį ji budriai atsisuko.
    – Tu eini? Ar man?
    Laiko buvo maža. Automobilis stovėjo priekyje, už keliasdešimties metrų.
    – Eik, – išstenėjo jis.
    – O kur mes važiuojam? Ką sakysim?
    – Ką sakysim...
    Ji susirūpinusi sekė skubančio draugo kuprinę.
    – Gal dabar jau sakome, kad į Norvegiją?