kas

naktyse
užskleidžiu užuolaidas, o jos atskleidžia
mane pasiduodu
kūnas palieka sau
priglunda švelniai drėksdamas
sielos stiklas vos įskilęs
matau jį spindint svetimo žmogaus žvilgsny
šviesos pusapskritimį kai žvelgia į žvakę -
kol tikrasis vyras užmigęs
staiga aš nieko nebežinau
mes išeinam į auštantį miestą
dangus kosėja lengvą sniegą kuris sunkiai gula
širdin kaip ir visas grožis
vėl tos žmogaus akys ryškios lyg į tave
piltų šviesą
visi kiti nežinoję kad tave reikia apšviesti
bet švietę
vienintelė meilė nežinanti kaip išties dega
liepsnos
kol užsimerkiu, mane nukryžiuoja
grąžina į viską maitojantį kūną
ir kas aš esu
nežinanti, kad nusidėjau