Žmogus, kuris neturi iškalbos taip stipriai, kad net su savimi nesusišneka ir yra lankstus, bet nepakankamai, kad uždirbtu duoną iš kažkurios sporto šakos ar kažko panašaus, žmogus kuris gali šokti, bet daugiau kliūna už savo pėdų ar net pakaušio negu nužengia reikiamus žingsnelius, o bet kokie neatrasti talentai jau senai pasikorė iš nevilties- turėtu tapti mimu.
Apie mimus. Paprastai būna nebylūs, baltais veidais lyg būtu persigande ir mire vienu metu. Dažnai ant galvos būna užsimoje Čarlio Čaplino skrybelaitę. Tai yra būtybės kurių „trankų“ gyvenimo būdą ne visi propoguoja. Pavyzdžiui TIKRI menininkai vis iršta ant mimų, kad jie savo niekingą nevykeliškumo pasėkmę įkišo į meno erdves ir dabar legaliai gali vadintis menininkais arba aktoriais (kaip kam gražiau). „ Tie, net klauno valdo nenusipelnę, baltaveidziai net savo teatlą atsidalė. Il ne bet kul, o miesto centle! Vėltėėdziai! As dal il jų mamoms molala atskaitysiu! “ Sekmadienį besišlapindamas ant mimų teatro durų kalbėjo mūsų šveplasis dramos teatro direktorius Juozas Vaidina. Visi kiti panašios sferos veikėjai mąsto panašiai, tik nesišlapina ant nepageidaujamo objekto durų. Apklausus atsitiktinai sutiktus praeivius girdėsite tą pačią nuomonę. Vienas pasipiktinęs leptels „ psychai“, kitas, supratingesnis sakys „ Na, čia tikriausiai vaikystės problema, tėvelių dėmesio stoka ar sukeltas kompleksų antplūdis. “ Na, kad ir ką lepteltų praeiviai, nei vienas to nepripažins menu visai kaip ir didieji mūsų nevykusios šalies menininkai.
Mimų tetras atsidarė centre, dėl to šveplasis Juozas Vaidina buvo teisesnis negu tikėdamasis, kad šlapimu sužlugdys begarsių nevykelių teatrą. Nei šlapimas nei fekalijos teatrui išsilaikyti centre netrugdė (niekas dar taip ir nesusekė išmatų savininko prie teatro, bet pagrindinis ytariamasis yra ponas Vaidina). Turtingas tėvų turto paveldėtojas, mimų teatro „Tyla“ direktorius, kuris buvo taip pat mimas, kartkatėmis be garso (kaip mimui ir priklauso) trengdavo galvą į sieną ir palikdavo baltą dėmę nuo grimuotos kaktos. Jis jaudinos ir niršo. Pinigų kiekis vis slenka minuso pusėn, o pelnas mažesnis net nei močiutės kuri pardavinėja senus džinsus turguje, o dar ir kažkoks psychas nuolatos duris apšlapina. Į vaidinimus ateidavo apie dešmt žmonių. Keturi iš jų girti paaugliai nerade iš ko pasijuokti gatvėje, dar keturi - dvi senos susituokusios pensinikų porelės kurios galvoja jog tai yra modernusis menas, tai yra šios kartos klyksmas, jie bando tai suprasti, bet dėja jie ne ten pataikė. Na, o dar vienas būna psychas kuris taip pat nori būti mimu, bet jis isitikinęs, jog neturi tam pakankamai talento (beja, jis pasirodo kiekviename vaidinime, ir visada girtas. Jei išsiblaivytu- atverstu naują gyvenimo puslapį ir nustotu eiti į mimų gūžtą bei remti nevykelius). Na ir dar vienas - veikėjas iš aktorių būrio kuris tame spektaklyje nepasirodo, būtent dėl tos pačios priežasties jisai būna juodai išsipaišęs ašarėlę ant savo balto veido prie akies ant žando.
Kad ir kurio mimo paklausus apie jų istoriją kiekvienas atsako vis kitaip, nors ir tuo pačiu bejausmiu tonu ir tyliu balseliu, tarsi būtu ką tik tėva pragėręs. Kiekvienas jų būna taip pat įsitiknęs jog jis tvirtai ir tiksliai žino savo ne va profesijjos kilmę bei istorija iš senų seniausių laikų. Girdėjau paprastų labai įtikinamų pasakojimų, girdėjau ir absurdo. Pavyzdžiui kaip: Mimų „menas“ yra kilęs iš seniausių Egipto laikų. Taip šnekėdavosi valdovai, kad jų negirdėtų nei tarnai nei kariai ir jei matytų kokie miestiečiai tai nė nesuprastų. Bet daugumą istorijų turi vieną bendrą dalyką. Taip „menininkai“, būdami tokie pat nevykę kaip ir šiom dienom, 19 amžiaus pradžioje rado būdą kuriuo bandydavo iškrapštyti pinigo iš praeivių. Ir vis dar kaip kuriose šalyse būna bando. Gauna į nosį, gauna pašaipų, kai kur net ir baudų, bet kai nieko nemoki vis tiek pilvas reikalauja degalų. Ne duok Dieve dar mimas ir rūko... Tai tenka nuo žemės nuorūkas rankiotis.
Kaip iš tiesų mimas tampa mimu? Kiekvieno istorija skirtinga ir tuo pačiu panaši. Bent jau taip pasakoja mimas vardu Simas...