Žiedo naktis - tikrai gili. Ypač - bijūno, kurio, kaip ir kitų žolinių daugiamečių, žiedų užuomazgos ilgą žiemą glūdi po žeme, kad pražystų pavasarį. Mums tas "pavasaris" atėjo po penkiasdešimties metų... (nors, kaip aiškiai parodė įvykiai, privertę mane emigruoti - neatėjo. Man - neatėjo...) Įvaizdis tinkamas - tamsus, ilgai trunkantis, net pavojingas laikas: išlįs žiedas iš žemės per anksti - žus "snaigėmis nušvitusioje žemėje". Tai ilgai trukusios sovietinės okupacijos vaizdinys, kuomet, nors buvo, rodos, šviesu, gražu (tautų brolija su puoselėjamomis kultūromis, autonomija ir pan.), bet šalta. Kuomet visi turėjome būti "bijūnais" - bijojome kalbėti, matyti, ką nereikia... Nes žinom, kiek tokių ką nereikia mačiusiųjų supuvo kalėjimuose, psichiatrinėse, dingo be žinios ar mirė staigia ir nepaaiškinama mirtim... Tikrosios mintys ir jausmai turėjo būti paslėpti giliai sieloje, giliau net, nei augalas kad paslepia savo žiedą žemėje. Tik tada galėjai atsimerkti ir apmąstyti savo liūdną likimą ir miglotą, nieko gera nežadantį "pavasarį". Visų akys turėjo būti įstrigę sieloje... Man patinka krimsti jūsų "riešutėlius"; gal ir ne visada pataikau, tačiau gražias ir gilias mintis noriu matyti joms tinkančiuose ir jų vertuose apdaruose. Šįkart pasirinkta rimuota miniatiūra, ir joje, turiu pripažinti, tilpo tikrai labai daug, bet skambesys galėtų būti taisomas, išradingiau rimuojant ir atsisakant pabodusių, įprastų epitetų, vengiant poetinių klišių.