Būtasis laikas

Išakijęs dangus godžiai geria suskilusią erdvę,
Į tave ir mane įklijuodamas trauklapį vėjo,
Gyslų kilimu dengdamas taip, kad per greit užsimerkiam,
Pasiklydusios durys nešaukia, tik šviesą išlieja.

Ir ištirpsta akmuo, sniegas krenta į plotį ir gylį,
Želia balta žole smulkūs poteriai pėdų vienutėse,
Semia lūpas užkimusios vėlės, todėl ir nelyja,
Tiktai bąla tušti kambariai, tiktai skauda truputį.

Ten kur tyli gegutės, kur laikrodžiai rodo ne žiemą,
Atitirpusiu skiemeniu varva nevaikiškos pasakos,
Dievo pirštas įsminga į merdinčią trauklapio dėmę
Ir nuspaudžia klavišą, taip trinamas laikas būtasis.