Tara I

Praėjo lygiai mėnuo nuo paskutinių Taros atostogų. Šiandien ji sėdi darbe mistiškai pakėlusi vieną antakį ir net neįsivaizduoja ką mato savo darbo kompiuterio ekrane, spokso sumišusi dar geras keletą minučių, kol supratusi beprasmišką situaciją, kuri tik „vagia“ laiką, staiga atsistoja ant abiejų kojų, pasilenkia, išsitraukia iš stalčiaus pakelį cigarečių ir išeina parūkyti.
  Nulipusi laiptais žemyn, išėjo į balkoną koridoriaus gale. Nieko nėra. Prisidegė cigaretę. Galvoje sukosi įvairios mintys, tik ne apie darbą. Pradėjo galvoti ką veiks šiandien vakare po darbo, gal nustebins savo draugą, kuris grįš ne mažiau pavargęs nuo darbo negu ji, galvojo, gal apsirengti seksualius apatinius ir pačiulpti dar jam koridoriui, nespėjus nė batų nusiimti... o gal tiesiog užsakyti jo mėgstamų vėdarų.. Žodžiu, minčių kilo įvairių.. Ji šyptelėjo ir baigusi cigaretę, užlipo laiptais aukštyn, kurie vedė ja į jos kabinetą. Kabinetas atrodė pridusęs, ji atsivėrė langą, sėdo prie kompiuterio ir užsakė vakarui kraujinių vėdarų. Tada keletą minučių permetė akimis savo projektą, pataisė kelias grafas, ir išjungė kompiuterį. Laikas namo - nusprendė ji. Susirinko nuo stalo išmėtytus daiktus, o gal greičiau tiesiog susižėrė į pravertą rankinę. Užrakino savo kabineto duris ir užsidėjusi ant peties rankinę išėjo.
  Grįžusi namo gavo žinutę, kad jos vaikinas vėluos, penktadieniais visada kamščiai.. Persirengusi, pasiėmė lapą ir tušinuką, atsisėdo ant sofos prie mažo kavos staliuko ir pradėjo rašyti:

„Mielas, mano mielas Deividai,

rašau Tau, nes labai pasiilgau Tavo tvirtų rankų, ir Tavo balso. Noriu, kad susitiktume išgerti arbatos miesto centre, tačiau aš tau neskambinu, žinau, kad neateisi. O aš laukčiau iki vėlumos, kad tik išvysčiau Tavo akis, tada pasiimčiau į rankas aukštakulnius ir pėsčiomis traukdama cigaretę po cigaretės pareičiau namo.
  Ar pameni Leką? Tas itališkas gatves ir maisto kvapą? Tą juokingą skulptūrą, kurią supranta tik italai, žinai net romėnams ji juokinga, man nesenai pasakojo Veronika, apie italų ir romėnų skirtumus, apie tos graudžios statulos istoriją, ji apgailėtina kaip ir skulptūra, būtinai tau papasakosiu kai susitiksim.


Bučiuoju. M. „

Baigusi laišką Tara pakvėpino voką ir įdėjo laišką, tvirtai užspaudė kampus, pasiėmė tušinuką parašė ant voko: „To D. „ kelias minutes atrodė susimasčiusi, stovėjo nejudėdama, tuomet atsiduso, išsitraukė žiebtuvėlį, padegė voką ir įmetė į židinį.
  Atsitraukė nuo židinio, išsirišo savo juodus plaukus, perbraukė pirštais per juos, ir išgirdo kaip Tadas jau rakina duris...