Pakėlei aukštai aukštai į dangų.
Pašaukei kartu į kelią.
Įtikinai, kad juo eidama,
visada pasieksiu tikslą.
Tavo rami išmintis…
Tavo tvirtas tikėjimas…
Tavo stiprybė…
Ateik…
Priglausk…
Pasakyk vėl –
Tu - viską gali!
Tu - viską gali!
Niekas niekada nesibaigia…
Man reikia tavęs.
Dabar.
Visada.
Tavęs.
Tėti.
Labai nuoširdūs jausmai, sudėti į eiles, kurios, deja ar beje, išsyk, patalpinus čia, apnuoginamos visų teismui ar grožėjimuisi, ir tai tiesiog išvengiama tik vienu būdu - nepublikuojant. Kitu atveju priimame visas pastabas ramiai ir iš jų mokomės. Kiek žmonių - tiek skonių, kiek žmonių - tiek nuomonių. Šitie mano pamąstymai ne autorei taikomi, nes nėra net jai už ką jų taikyti, bet.. yra tiesiog pamąstymai.
Yra ir jausmas, ir prasmė, ir emocija, jaučiasi,kad autorė ilgisi tėčio, kuris buvo stiprus, išmintingas ir autoritetas vaikams.Kūrinys vertas dėmesio.
Patetika ... tai tas kvadratinis apskritimas plokštumoje :) Ir ką reikštų Niekas niekada nesibaigia ? Taip taip - niekas yra niekas, kaip jis galėtų baigtis, jei net niekada neprasideda. Dangus, kelias, tikslas - jie visokiausi gali būti, na ekstrapoliuojant įprastai - tikėtina pozityvūs (labai :)) , deja, tekstukas kaip poezijos kūrinys - deklaratyviai lėkštas (gal tik man :() - 1+