Prasilenkė

Išdidi, - pagalvojo šalia stovėjęs javas, - gražuolę vaidina. Kam man jos, tokios, reikia...
Pasipūtusi, - purkštelėjo pro šalį ropodamas voras, mikliai nešdamas savo kuprą į tamsą ir šešėlius...
Kokia tolima ir nepasiekiama - ten, danguje... - atsiduso netoliese augusi rugiagėlė ir nusisuko.
Tolima ir nepasiekiama, - aidu kartojo dangus, - ten, žemėje... Nors tokia graži...

Ji tylėjo...

Tačiau netoliese į Saulę stiepėsi žalias daigas - „aš dar šiek tiek paaugsiu, kad būtų mums patogiau kalbėtis, kad jos akis matyčiau, kad būtų smagiau kartu nokti“, - galvojo ir tiesė savo žalią galvą aukštyn.

Kai paaugo... praaugo... atsimerkė...

Aguona iš skausmo buvo išbarsčiusi visus savo grūdelius. Vienas prie kito - vienas prie kito. Kai išdygs, kai užaugs, vienas kitu džiaugsis...

„Tu man tokia graži, gal net gražesnė DABAR“ - tarė šalia pražydęs daigas...

„Tikrai? „ - paklausė aguona ir žvilgtelėjo į balą. Tik jos akys buvo tuščios...