Omikron - tu žinai kas aš toks

Omikron - tu žinai, kas aš toks
(Repas)
Smegenim į galvos sienas trankaus,
Eilinį kartą sedėdamas prie popieriaus.
Apsiginklavęs mintimis ir tušinuku
Plėšau galvą, ne, ji dar nenutrūkus,
Nors po tiek naktų, nedaug jau liko...
Visgi be miego kentėjau, bet man tai patiko.
Patiko nesumerktos akys, bambėjimai kaimynų,
Kai kiaurą naktį degė šviesos, kai jie užmigt mėgino.
Daug kas stebisi šiuo keistu pomėgiu,
Gyvenimu naktim, svajonėmis į popierių.
Ne hobis, jau greičiau iliuzija,
Juk reik tūrėt, kas už mus paliudys čia.
Už vienus kalbės darbai, kiti už save patys,
Man ateiti nereikės, dar neužmerktos bus man akys.
Nes vis rašysiu, naktimis kentėsiu,
Sedėsiu vietoj, kol nesupūsiu, neapaugsiu pelėsiu.
Bet čia mano kelias, pasirinkau jį pats,
Todėl nežiūrėk tokiom akim - nenustosiu, nes...
Man nuo rašymo pirštais kruvinais badyt,
Negu su jumis būt, purvinais veidais likt.
Kai jūs girsitės kokie drąsūs nebijot mirties,
Aš vis dar virtuvėj vedžiosiu raidę po raidės.
Užaugau po lempa, džiunglėse betono,
Radio laidais, kaip lianomis Tarzanas moku.
Šių džiunglių karalius, rajono elitas,
Gimiau čia ir numirsiu apsikabinęs namo plytas.
O ko dar gali reikėti daugiau?
Nebebt tik muzikos ir truputėlio dangaus.
O man jis atviras yra kas nakt,
Šaudant mintimis ir rizikuojant apakt...
Bet sako: kas nerizikuoja, negeria šampano
Tai ko smerkiat, kad užmiegu visada prie stalo.
Juk čia mano gyvenimas, čia mano O2,
Kad išsilieju rašalu, kitaip negaliu.
O kai atsibos tau šviesa, norėsi ramybės ir tylos,
Tai mažytis grotuvas kelias natas sugros
Ir kai norėsi atitrūkt nuo pasaulio, greit ir lengvai,
Junkis mano repą ir spausk mygtuką „play“.