Gyvenimas ir Rojus...

-


          * I *

Ir vieną vasaros dieną
Aš sutikau mergaitę
Vilkinčią balta suknele.

Jos laibos ir siauros
Prailgintų formų plaštakos
Plasnojo ore
Kai ji juokėsi kalbėdama 
Apie šokinėjantį pievoje
Kvailą kumeliuką

Ir aš juokiausi kartu su ja
Žiūrėdamas į jos plasnojančias erdvėje plaštakas
Ir aš

Tik ne iš kumeliuko kvailo pievoje
Juokiausi
Juokiausi Džiaugsmo apimtas:
„Aš ją sutikau – matau; ji čia tikra... “

Nors
Rodos žinojau apie jos buvimą
Po mūsų aukštu amžinu dangum
Jau nuo tada
Kaip pats esu po juo
Ir kai tiktai save pradėjau prisimint – suvokti

Aš ją iš karto jau žinojau
Ir žinau
Tik nežinojau apie savo patį tą žinojimą
Dar nežinojau...




                        * I I *

Mano dienos pavirto gyvenimu rojuje:

Aš juokiausi į Pasaulį
Kai jisai mane barė;

Aš mylėjau ir šunį tarpuvartėj urzgiantį seną
Taip išplikusiu kailiu
Apsėstą grybelio ir taip neestetiškai

Pleiskanojančia oda
Barstantį didelius pleiskanų lopus
Nukaršusį urzgantį pusaklį šunį...


Ir mylinčio žvilgsniu
Žiūrėjau rytą pasitikdamas
Į sutiktą
Besikuičiantį šiukšlių konteineryje
Benamį alkaną
Įjuodusia oda
Be muilo ir vandens jau metų metai
Ir jį aš sveikinau mylėdamas žvilgsniu:
„Žmogau
Tau labas rytas“


Mano dienos pavirto gyvenimu rojuje:

Aš kalbėjau:
„Atleiskite man susimildama
Ponia aš kaltas“
Besiplūstančiai kontoros valytojai
Pripėdavęs jau šlapią koridorių –
Nes grįžęs pamiršto mobilaus telefono...

„Aš vis
Paskutiniu metu kažką pamirštu 
Atleiskite man susimildama 
Atsiprašau – aš šitaip jums
Ne iš piktos valios

Atleikit man
Prašau“



Mano dienos pavirto gyvenimu rojuje:

Aš plaukiau
Šiek tiek pakilęs truputį aukščiau
Rutinos upėje
Nei plaukė visi mirtingieji
Kasdieniais šaligatviais

Aš sklendžiau be pasididžiavimo
Ir be puikybės krislo
O tik iš Laimės tik iš Džiaugsmo
Palaimingas aš sklendžiau
Šiek tiek virš žemės
Ne todėl
Kad ji yra po aukštu mūsų dangumi
Juk visada
Kiek tik save prisimenu žinojau – ji yra

Bet dėl to
Kad pagaliau „Aš ją sutikau“ – mergaitę
Balta suknele
Kurios rankos plasnoja erdvėj
Kai ji juokiasi ir kalba
Apie žaidžiantį ganyklos pievoj
Kvailą mažą kumeliuką...



                                    * I I I *

Sugrįžęs vasarą pas ją
Aš sutikau ateinantį
Kaliu dulkėtu priešais
Kažkokį keistą žmogų...

Jis nieko nesiskyrė nuo kitų žmonių –
Atrodo nieko keisto
Tik nežinau kodėl
Tačiau jis gąsdino mane
Visai kaip gąsdina
Šešėlis debesies greit slenkantis
Ir temdantis geltono aukso rugių jūrą
Ir guldantis čia pat juos jau subrendusius
Bet nenupjautus dar
Negailestingais vėjo šuorų sūkuriais
Prieš neišvengiamą grėsmingą griaudėjančią liūtį.

Jis rodos niekuo nesiskyrė
Nuo kitų – bet
Gąsdino mane
Ta nuojauta kažko baisaus
Ir nežinoti „ko?.. “

... Nebesklendžiau.
Skubėjau.
Buvo keista...



          * I V *

Mano mergaitė
Balta suknele
Ji atsisuko...
                    Ir...
                          Atrodo numiriau.


Ji nebebuvo balta suknele
Kaip tą syk – ji laukė kūdikėlio.
Jos rankos karojo šalia jos pilvo
Didelio

Ir aš norėjau verkti iš bejėgiškumo
Kaip verkia alkanas bejėgis kūdikis staiga
Netekęs
Pieno


Ji nebesijuokė
Kaip tą syk 
Kai kartą susitikom
Ne  – šypsojo
Tik šypsojo ir...

„labas“ – pasisveikino balsu

Aš
Amo jau tada
Nebeturėjau

Tiktai gerai žinojau
Persmelkusiu žaibišku žinojimu:
„Tai jis“ – tas keistas
Priešais ten ateinantis
Tas
Sutiktas manęs
Žmogus
Kurį jau sutikau
Keliu dulkėtu eidamas
Išlipęs pakelės stotelėje...

Atrodo numiriau.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Susimąsčiau:
O gal tik aš ją pažinojau
Jau nuo tada
Kada prisimenu save –
Gal ji manęs
Neatpažino?..

Atrodo numiriau.
Bet tik jau nebepatekau į 
Rojų....






                  • • •
Mylime ne subjektą, stimuliuojantį Meilę glūdinčią kiekviename iš mūsų, o Gyvenimo Pilnatvę, kurią teikia nubudusi Meilė, glūdinti ir glūdėjusi kiekvieno mūsų širdyje, jau iš prigimties.      

(Ilona. L.)


_______________________
  2015. vasaris. 23d.
(skiriu savo tėvo mirimo „n“ metinių proga.
Vasario 23d. jo palaikų laidotuvių diena.)