Daug ką po truputį prarandam

Viskas praeityn tylutėliai sklendžia:
ir sapno trupiniai, ir mintys,
palieka popieriaus skutai be raidžių,
plauki toks vienišas į kitą krantą.
O čia? O čia nelieka kūdikiui rytojaus
ir duonos kąsnio elgetai nelieka...
Atminties duženos, kaip debesys klajoja
ir sūriu ašarų lietum ant kryžių sėda.
Belieka kelią duot Gorgonai,
o ji aštriais dantim suėda viską -
nelieka meilės, švelnumo, grožio,
visokie kiniški blizgučiai tviska.
Kalbos skambėjimo nelieka -
patapom „suanglėjusiais lietuviais“,
viską atnašaujame Gorgonai,
ir visą gėrį siunčiam n... [neapsiverčia liežuvis]