77 (ir dzievulį, ir delno pasaulį kuriu)

XVI

Ir delsti neretai nelengva,
kaip kopt į kalną –
patvinusi krūtinė išsilieti nori.
Nejaugi iš tiesų žinau,
lig kur  nusitęsia tėvynė,
kai ją ant delno augini?
Ir kaip dabar man ją
užkloti dangumi?

Švytėk, viltie.
Ir aš  buvau tarp tų,
kurie tave vadina Motina kvailių.
Tai ne protingų įtaiga,
Tai įtaiga – laimingų,
kuomet  nesopantis, sotus
duonelę tartum trupinius barstai,
kuomet  tiki:
jei dievą  garbini, altoriui nusilenkęs jo,
vadinasi, jisai su tavimi.

Ar iš tiesų?
Ir kas tuomet,
jeigu altorius neišskobtas jam?
o ir bažnyčios dar nepastatytos?

Vis tiek
švytėk, viltie:
slaunus  žolynas, rugelis želia,
čia pat, prie ąžuolėlio jauno.

Išsilieja patvinus krūtinė.
Greitai lietūs ateis
užklotu viršum delno
dangum...

Po truputį. Po lašą.
Po mažą  kruopelę
ir dzievulį, ir delno pasaulį kuriu.

Va šitaip ir aš jau galiu pasimelsti
Į tą, būsimą dar,
kurį be altorių tikiu.