Tavo kelias

Ėjai keliais ir savo pramintais takeliais,
Bridai per vandenį ir vaikštinėjai asfaltuotom gatvėm.
Buvai liūdna, linksma, verkei, šypsojais,
Buvai tokia, kokios  tavęs nematėm.
Kai atsigręži, pamatai savų  dienų brūzgynus,
Girdi, kaip grindiniu nutolę metai kauška,
O tu toliau velki likimo skirtą dalią
Lyg sunkų lagaminą į dešimtą aukštą.
Reikėjo pakovoti ir dėl meilės, dėl sotesnio kąsnio
Ir už gyvybę nelygioj kovoj suremti ietis.
Neliko laiko lig saldumo išsiverkti,
Reikėjo žvangint ginklais ir tikėti.

Gyvenimas - brangus, koks jis bebūtų,
O dar ne laikas ir Dievuliui į duris pabelsti...
Aukščiausią pilotažą tu pasiekei - juoktis,
Kada pavargęs kūnas virpa, o siela tik tenori melstis.