Gražiausi žodžiai nepuošia kalbos.
trumpiausios kalbos per ilgai užtrunka,
kuomet žinai, jauti, kai supranti,
kad jais, kas rūpi tau, nepasakyta.
Tačiau žiojome – ir Jis ir aš –
kad skambtelės varpinė Katedros aikštėj
ir Šventaragio slėnis atsilieps
žila tautos praeitimi.
O kūne mano, prašliaužtas laiku
su švento šliužo Žalčio pėdomis,
man gera, kad tu toks esi,
man gera, kad toks senas.
Tik, žinoma, labai skaudu,
kad tai, ką savyje,
ką mintyse kalbu,
neįtikėtina, deja.
Ir ne tik tau.
Man – irgi.
Stebuklų daug,
tačiau dažniau,
kai jų kilmė neaiški.
Galbūt suklysiu,
bet dabar atrodė taip
Kad jų ir dieviškas karalius laukia.
Žinota, nujausta, patirta –
nebuvo laiko jam
sostu į dangų įsiremti,
paskambinti bažnyčiomis,
žvaigždynais šviesti.
Per daug kuklus, sūrus
ir prakaitu patvinęs,
išvaikščiodamas delną iki pakraščių,
tačiau savęs kaip Dievo
iki šiolei nepažinęs,
o į karalių irgi nesitaikė būti
Ir vis dėlto delnas nelikdavo be jo –
kiti už jį kaip į karalių rodė.
Su jais – ir aš:
esą, tai Jis.
Dabar norėčiau, kad išgirstum jį kaip Galvį.
Nedaug belikę laukti –
ateina laikas, kai ir žodis tampa kūnu,
o kūnas...
O, nesugriauski virš galvos, Perkūnai.
Aš savanoris čia,
išėjęs į pavidalą žmogaus,
ir nekalbėkme, kaip kas jį tvėrė.
Ant delno ąžuolėlį augantį laikau,
Girdžiu, iš pašaknų kankleliai skamba...
Pabaiga iš juodraščio palikusi. Ji vertinga tik tiek, kad rodo, jog rašydamas žmogui stengiuosi, kad kuo mažiau kvailysčių parašyčiau. Dabar ją reikia išbraukti, bet, deja...
Atsiprašau, kad ir taip būna.
Ačiū, Mike, esi labai išsami. Esi tas komentatorius (kad ir su kritiko debeseliu) dėl kurio komentarų suklusti. Tai,sakyčiau, ir yra prabos ženklas, kad kažkas Rašyk komentaruose atsiranda kitaip - visi dainuojantys yra dainininkai, eiliuojantys - poetai ir vis dėlo galima suvokti, kaip toli iki realaus dainininko ar poeto. Bent man tavo komentarai gerokai vertingesni už labai gerus vertinimus, kurie, beje, man netrudo jausti, koks nemoša esu.
Sėkmės Tau. Tikiuosi, kad mano atsišaukimas padės vorui tapti gražia mergaite. Galbūt ir rašykai suskas pasimokyti iš voro.
s žp labai geri vedain poeto dar reikitų nueiti.a rbos praba, pats verinimas, mano supratimu -neturi diesnės reiksmės. Jis naparodo, kaip ir ką reikėtų daryti, kad komentaroriaus manymu, . . ,ženkleliu, kuri žino ir pasako, ką jį vertna.
...nebuvo laiko jam į dangų sostu įsiremti, paskambinti bažnyčiomis, žvaigždynais šviesti...
Va, taip!!! :):):) O, kad ir mums laiko panašiems dalykams nebūtų, kaip sužydėtų pasaulis. O mes gi tik skruzdėlės... bet užtat su augančiais ant delnų ąžuolėliais...
...nebuvo laiko jam sostu į dangų įsiremti, paskambinti bažnyčiomis, žvaigždynais šviesti... - nusakyta visa Dievo, kokiu mes, katalikai, jį tikim esant, esmė. Bet dar platesnė prasmė, visaapimanti, giliausiai ir gražiausiai (bent man) nusakanti lietuviškumą ir bendrai žmogiškumą, štai: Ant delno ąžuolėlį augantį laikau, Girdžiu, iš pašaknų kankleliai skamba...
Taip gražiai banguojantis ritmas susipina ties varpinė, sostu, Ir vis dėlto delnas nelikdavo be jo (delnas pakeitus į delnai - susitvarkytų arba bet delnas vis dėlto nelikdavo be jo). Atleiskite, kad kišu savo trigrašį, bes kas ritme užkliuvo, tą ir sakau.
Kaip visada - apsivalymo, praskaidrėjimo procedūra tie jūsų eilėraščiai. Gaivuma po lietaus. Ačiū.