77 (atrodo pats sumanęs sau nudirti odą)

XIV
Atrodo, pasaką reikėję sekti
ir, jai paklusus, eiti iš paskos,
tačiau kai savimi nenori netikėti –
kad ir virves prireiktų vyti iš savęs,
prisėsk ar kaip kitaip daryk,
bet jas nuvyk.

Ar ne todėl ir atsitinka taip,
Kad paregi, kiek nemažai kvailių
kai padarai ir tai,
ko niekuomet kiti nedaro.

Ir štai atėjo Jis,
tačiau ne taip, kaip pirmą sykį,
kuomet atrodė 
lapas sukuždėjo.
O gal žolė? Šešėlis?
O gal Eilėraštis atėjo?

Žinojau, kad tai Jis,
Žinojau, kad lig panagių
išmokęs mano kūną
O ne, Perkūne,
Tu dėl to negriausk –
į tokią būtį savanoris ateinu

O kūnas?

Suskaudo, raukšlėmis apaugo dar labiau,
ir gaila jo, kad šitaip atsitikę,
bet ką kitaip galėjau padaryti?
Juk ne prekeivis savimi.
Ne į prekyvietę su juo atėjęs.
Tačiau atrodo rankoj skalpelį laikau.
Atrodo, pats sumanęs  sau nudirti odą.
Ir sopa taip, kad užmiršti,
kodėl va šitaip? Vardan – ko?

Sunyksta polėkiai iki absurdo.
Visi aplik protingi ir protingesni,
visi  - pagal Adomą,
Tik tu kaip musė barščiuose,
kad – atsiprašant – netgi tuos,
be musės valgytus
išvemti norisi.

Betgi... kad ir virves
prireiktų vyti  iš savęs,
nuvyk.

– Tai va, susiruošiau ir atėjau.
– Žinau.
– Ar atsitiko kas nemalonaus?
kad kūno, regis, nepažįstu.
Kaip dukart du esu išmokęs.
Antropologas gali pavydėti
ir nesigėdyti, kad jam ne mokinys.
– Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne’pleiski!
– O taip, Kudirką truputį žinau:
Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

O pamatyk,
kaip ąžuolėlis auga.
Jau ir dainuot pramokęs,
su vėjais pakalbėti
ir atviras jiems krūtine.
nepaisant iš kurios šalelės pučia.