Laiškai iš malūno

Sveikas, mielas Teodorai.
Pas jus jau turbūt žiema. Mūsų gi ji niekaip nepajėgia okupuoti. Kartkartėmis surengia nedidelius išpuolius ir vėl atsitraukia. Čia taip mieloji mūsų karo strategė tetulė Rozalinda išsireiškia apie oro permainas. Kai tik pradeda snigti ar pūsti šiaurės vėjas, ji pripuola prie išskleisto ant stalo karo laikų žemėlapio ir šaukia, pieštuku brėždama mėlynas ir raudonas linijas, kur flangai, kur pastiprinimas, pritraukit sunkiąją artileriją, žiopliai, ariergardas pasitempkit, į centrą į centrą smog, avino galva. Ir pan.
Po dienos kitos, kai sniegas vėl nutirpsta, tetulė vaikšto po kambarį įtūžusi, dairosi pro langą į dangų, tikrina laikrodį ir laukia nesulaukia naujos atakos pradžios. Kiekvieną sykį sako, na dabar tai pamatysi tikrą puolimą. Aš, aišku, perdaug jai neprieštarauju, tik stengiuosi į štabavietę laiku patiekti karštos arbatos.
Žiema gi ištikrųjų smarkiai pasivėlino ir to priežastis taipogi galėjo būti karštas mūsų krašto politinis klimatas, apie kurį tu turbūt irgi esi girdėjęs. Galiu tik pasakyti, kad kaimas lygiomis dalimis yra pasidalinęs į dvi stovyklas ir neutralių situacijos stebėtojų beveik kaip ir neliko. Priešininkai vaikšto į skirtingas parduotuves apsipirkti, vandenį semia iš skirtingų šulinių, būna netgi taip, kad vienos šeimos nariai negeria vandens iš savo šulinio, nes nenusprendžia, kam jis turėtų priklausyti, todėl užkala jį lentomis ir eina vandens kiekvienas į savo šalininkų stovyklą. Kaimo valdžia, policija ir netgi bažnyčia susiskaldžiusi, zakristijonas visai nebeklauso klebonėlio, tai tas pats ir žvakes ir vyną pilstyti turi. Na vyną tai jam ne bėda sau pašinkuoti, dabar netgi gausiau jo įsipila, nei prie blaivininko zakristijono kad gaudavo.
Tai tokie dyvai dabar pas mumi vyksta, ir man, neturinčiam darbo malūne, labai smagu yra visa tai stebėti, tai ne ant miltų maišų per dienas drybsoti.
Kaip visada išlieku stoiškas šią sunkią išbandymų ir permainų valandą.
Visada tavo Hektoras