* * *
Susipynę suka ratus žodžių poros,
Per balas varles pašokdindamos,
Skaidrėja akyse dangus ir grynas oras.
Svaigia tema iš ryto pavaišindamos
Devynios saulės kopia, kol žiema
Vien kovarnių balsais alsuoja,
Išsemt visus aruodus baigdama,
Vis dar gaišindama aštresniu gūsiu,
Kartodama: - Šalna užgriūsiu,
Paklydusiais sniegais užklosiu,
Lijundra prie kamieno uosio
Ties kryžkele ledu klijuosiu,
Varveklių narvuose įsprausiu,
Šerkšno voratinklių priausiu...
Bet saulės šypsosi ir tyli,
O kovarnis balutėje zuikutį
Mokina plaukti po truputį.
Švelniai paglosto, plunksnele juoda
Truputį kilsteli ir nusipurto:
- Matai, mažyli, baigėsi žiema,
Ir nieko nebeliko iš jos turto...
* * *
2006-05-10