Amūras sėdėjo ant stogo krašto ir tabalavo kojomis.
- Jau visai suvaikėjau, - subarė pats save. - Laikas elgtis pagal metus. Man juk ne penkeri!
Nors dauguma žmoniu banaliai įsivaizduoja Amūrą kaip žavų išdykusį angeliuką ilgomis garbanomis ir putliais žandukais, šitie laikai jau seniai pasibaigė! Net angeliukai, ir tie, užauga ir subręsta - jiems ir barzda pradeda dygti ir plaukai ant kojų želti!
Taigi Amūras - jau nebe tas mažylis išdykėlis, laidantis strėles kur papuola ir kaip papuola. Mokykla, paskui studijos Veneros Universitete, stažuotė Meilės Ministerijoje ir ilgametė darbo patirtis nepraėjo veltui. Jis - diplomuotas specialistas ir žino kaip svarbu, kad partneriai atitiktų vienas kitą pagal charakterį, pomėgius, kultūrines vertybes ir net DNR . Prieš paleisdamas strėlę Amūras turi įvertinti ne tik strėlės trajektoriją, bet ir kiekvienos poros atitikimo procentą, išsiskyrimo riziką, potencialios laimės koeficientą ir taip toliau. Tiesa, tie naujieji “apsai” kiek palengvina darbą – užtenka tik suvesti duomenis ir po kelių sekundžių jau turi potencialios poros įvertinimą pagal visas devynias dimensijas su plus-minus penkių procentų paklaida.
Jeigu atitikimas teikia vilties tada jau gali bandyti pildyti paraišką strėlei gauti, notarizuoti ir autorizuoti reikiamus dokumentus, rašyti projekto pagrindimą. Žodžiu, laikai pasikeitė ir Dievų pasaulyje. Vien tik ir girdi - efektyvumas, optimalumas, kaštų minimizavimas, strėlių inventoriaus apskaitomybė ir atskaitomybė, atsakomybės didinimas - visur vien tik juodas darbas ir jokio malonumo!
O rezultatai, kalbant tiesą, nėra labai džiuginantys! Kol paraiška apsisuka ir gauni leidimą iššauti strėlę, jau žiūrėk jaunikis emigravęs, o jaunoji ištekėjusi už nemylimo ir vaikais apsikrovusi. O visai neseniai iš viso įvyko kuriozas. Paraiška kažkur užsimetė, ir Amūras leidimą meilės strėlei gavo po gerų dvidešimties metų per vieno iš mylimųjų laidotuves. Todėl nereikia stebėtis, kad tiek daug žmonių gyvena be tikros meilės. Ne taip kaip anksčiau! Daug klaidų buvo, bet ir kiek nuostabių meilės istorijų Amūro strėlės inicijavo!
- Oi kaip nusibodo ta prakeikta biurokratija, – atsiduso Amūras. - Todėl šiandien, Valentino Dienos proga, skelbiu akciją! Tikra Jamam! Ypatingas pasiūlymas – Amūro strėlė ir nemokama dovana-siurprizas! Tegu visos tos Meilės Ministerijos eina velniop! Aš išeinu Valentino Dienos atostogų ir laisvalaikiu kur noriu ten strėles laidau! Viskas bus kaip senais gerais laikais!
****
Užsislėpęs už kamino Amūras stebėjo gatve pirmyn ir atgal zujančius žmones. Ir kuriems gi skirti tą akcijinį siurprizą?
Štai žavi porelė, bet… ne, nieko neišeis. Vaikinas labai jau degtinėlę mėgsta. Dar pusmetis ir, žiūrėk, - tikras alkoholikas. Ką tada reikės merginai daryti? Gaila, vaikine, bet negausi tu meilės.
O čia štai gražuolių porelė! Mergina – tikras modelis, o vyrukas – hmm…. Panašu, kad sportininkas. Oh, jos vyras užsienyje uždarbiauja. Gal paliksiu šį kartą ramybėje.
Sustiręs į ragą ir beveik palaidojęs viltį ką nors pradžiugti Valentino Dienos siurprizu, Amūras jau buvo betiesiąs sparnus skrydžiui į namučius, kai pamatė Juos.
Mergina, juodais kaip varnas plaukais neklusniomis sruogomis krentančiais ant kuklaus raudono paltuko ir plonapadžiais aukštakulniais, išraudusi ir kiek pridususi smulkiais žingsneliais vijosi plačiapetį vyruką, kuris dideliais žingsniais žingsniavo balta, ką tik šviežiu sniegu užklota gatve.
- Oi kaip slidu… - guodėsi mergina. - Palauk, Pauliau.
- Nėra laiko! Paskubėk, Gitana! Viršininkas užsirauks, kad į susirinkimą vėluojam.
Amūras išsitraukė strėlę, ištempė lanką ir nusitaikė.
- Na nėra kur tau skubėti, vyre! – šyptelėjo ir atleido templę.
Vaikinas susvyravo, griebėsi už širdies ir… klestelėjo visu svoriu ant ledo.
- Oi, ranka…. - sudejavo. – Tur būt sulūžo. O ir pinigai visi išbyrėjo
Pribėgusi Gitana padėjo Pauliui atsistoti, surinko po gatve išsibarsčiusias monetas, ir apkabinusi vaikiną nuvedė iki artimiausio suolelio.
- Palauk, Pauliau, tuoj iškviesiu taksi. Nuvešim tave į ligoninę. Parodyk ranką!
“O ji tikra gražuole! Ir kaip aš anksčiau šito nepastebėjau? – stebėjosi Paulius žiūrėdamas į merginą. – O ir jos prisilietimas nuima visą skausmą. ”
Ligoninės priimamajame Gitana laukė kol Pauliui padarė rentgeną ir sugipsavo ranką.
- Nieko baisaus, gyvens, – pajuokavo gydytojas. – Kaulas įskilęs, bet rimtesnio lūžio nėra. Savaitę duokit rankytei ramybę, o paskui po truputėlį judinkite pirštus. Tikiuosi, kad jūsų panelė jums pradžioje pagelbės, kol apsiprasite su gipsu. Beje, jūs - labai graži pora.
Gitana nuraudo ir nuleido akis.
“ O juk ji mane įsimylėjusi! – nustebo Paulius. – Kaip aš nemačiau šito? Ieškojau merginos visur - internete, klubuose, o šalia savęs taip ir nepastebėjau. Koks kvailys! ”
- Puiku - viskas pagal planą! - su palengvėjimu atsiduso Amūras.
***
Gitana neskubėdama vilkosi paltuką.
- Pauliau, aš tur būt eisiu... Viskas sutvarkyta, vakarienė paruošta, vaistai nuo skausmo ant spintelės. Jeigu nori, rytoj ateisiu po darbo.
- Neskubėk, Gitana, - Paulius žiūrėjo tiesiai į merginos akis. – Pasilik. Aš jau pasiilgau tavęs.
Gitana nuleido galva ir prigludo prie Pauliaus peties. Jo lūpos palietė merginos plaukus, nuslydo žemyn atsargiai liesdamos skruostą kol pagaliau surado Gitanos lūpas ir surakino bučinyje...
- Kokia graži pora! Aš tikras šaunuolis! - gėrėjosi Amūras žiūrėdamas pro langą į miegančius jaunuolius. – O dabar reikia pagalvoti apie tą dovaną- siurprizą.
Ir ne, tai ne vaikutis! Amūras jau ne karta buvo gavęs pylos nuo Dievų už tokius siurprizus, tad nutarė susilaikyti.
Reikia pasižiūrėti, ką aš čia turiu tarp savo inventoriaus. Naktiniai marškiniai, kurie kiekvieną merginą paverčia meilės deive? Neblogai, bet kad Gitana ir taip kaip deivė! Kilimas, kuris leidžia nuskristi pas mylimąjį už jūrų marių? Na nežinau ar šiais laikais ką nors nustebinsi transporto priemone?
Oh…žiedas! Argi ne tinkama dovana įsimylėjėliams? Šitą žiedą su mėlynu Kašmyro safyru prieš daugiau nei du šimtus metų Amūras rado Versalio sode. Ir ne, jis nepriklausė nelaimėlei Marijai Antuanetei, o tik vienai iš jos damų, kuri labai laimingai ištekėjo už mylimo vyro ir spėjo pasitraukti iš Paryžiaus dar gerokai prieš revoliuciją.
- Na ir protinguolis gi tu! - Amūras patapšnojo sparnu sau per petį.
****
Prieš darbo dienos pabaigą Paulius paskambino Gitanai:
- Gitana, pasiilgau tavęs, čigonėle tu mano.
- Ir aš tavęs – tyliai, kad niekas negirdėtų, sušnabždėjo Gitana.
- Ateik po darbo. Juk penktadienis! O be to gydytojas liepė mane slaugyti. Juk negalima gydytojo nurodymų ignoruoti, ar ne?
- Ne, jokiu būdu negalima, – sukikeno Gitana.
- Užsakiau picą, ar galėsi pakeliui paimti?
- Žinoma, - sutiko Gitana.
Po valandos Gitana su karsta garuojančia pica stovėjo prie Pauliaus durų.
- Aš alkanas, kaip vilkas! – juokėsi Paulius, - Net nežinau ko labiau laukiau - tavęs ar picos. Tur būt picos!
- Taip ir žinojau! Užtat alaus negausi! – nusišaipė Gitana slėpdama už nugaros krepšį. – Viena gersiu.
- Na gerai, vieną gabalėlį gal išskirsiu, – nusileido Paulius, didžiuliu peiliu pjaustydamas picą. – O kas čia dabar?
- Kas? - susidomėjo Gitana.
- Žiūrėk, žiedas! - nusistebėjo Paulius. – Keistas kažkoks, lyg senovinis būtų.
- Hmm… gražus koks! Gal picos kepėja pametė? Gal reikėtų į piceriją paskambinti ir pasiteirauti?
- Žinai, Gitana, aš turiu pažįstamą juvelyrą. Paprašysiu, kad pasižiūrėtų į žiedelį dėl viso pikto.
- Žinoma, o kas prie picos?
****
Pirmadienį ryte darbe Paulius nepasirodė.
- Kas atsitiko, Pauliau? - paskambino Gitana. – Ranka pablogėjo? Mano kaltė tur būt…
- Ne, Gitana, nesiįjaudink. Viskas su ranka tvarkoj. Tačiau atsitiko nenumatytas dalykas. Iš Londono paskambino draugas, kad surado man fantastišką darbą, bet pradėti dirbti reikia jau rytoj. Aš kraunuosi daiktus kelionei. Išskrendu šiandien antrą valandą.
- Šiandien? Net neatsisveikinęs? – Gitanos akyse tvenkėsi ašaros.
- Čigoniuke mano, paskambinsiu tau iš Londono. Čia labai skubus dalykas. Ir beje, žinai, tas žiedelis, kurį radome penktadienį, pasirodo, buvo kepėjos, kaip ir galvojai. Aš jį jau grąžinau savininkei. Viso.
***
Tai buvo paskutinis Gitanos ir Pauliaus pokalbis. Jų keliai daugiau niekada nesusikirto.
Po trijų mėnesių žiedas, primenantis rastąjį picoje, buvo parduotas Sotbio aukcione už du milijonus ir šešis šimtus tūkstančių dolerių.
***
Gražiai suglaudęs kojas, Amūras sėdėjo ant stogo krašto:
- Daugiau jokios saviveiklos, kvaily! Viskas tik pagal instrukciją! Juk kas galėjo pagalvoti, kad strėles trajektorijoje būtinai pasipainios piniginė? Tai ką ten tas “apsas” dabar išmetė?