Druska

Vėsus trečiadienio rytas atslinko taip tyliai, kad beveik jo nepastebėjau. Iš lėto, kažkur iš rytų jis atėjo ir išstūmė tamsą, užtvindydamas dangų niūria pilkuma. Šviesoje išryškėjo viską apgaubęs švelnus rūkas, kuris dar nesiruošė niekur sklaidytis ir kaip stora skraistė skyrė manę nuo aplinkinio pasaulio. Pavasaris buvo jau besipradedąs, bet tokiu metu kaip šiš lengva buvo susipainioti ir pagalvoti, kad ką tik įpusėjo ruduo. O jei ne laikrodis ant riešo, gal net suabejočiau ar tai tikrai rytas, o gal jau vakaras. Nors negalėjau matyti dangaus, jaučiau, kad kažkur virš manęs esantys pritvinkę, sunkūs debesys vis neapsisprendžia- lyti ar ne. Tuo metu šiltai sėdėjau pakelės kavinėje, todėl tiesą pasakius lietus manęs negąsdino. Padavėja, jauna mergina, su tvarkingai į uodegą surištais, aukso spalvos plaukais neseniai atnešė man kavos, todėl dabar suėmęs nemažą puoduką abiem delnais, iš lėto gurkšnojau karštą gėrimą ir laukiau savo pusryčių.   
  Tvarkinga bet gan kukli kavinė buvo apstatyta keliais didesniais baltais stalais ir minkštasuoliais aptrauktais smėlio spalvos, dirbtine oda, stovinčiais prie didelių langų, besitęsiančiu per visą sieną. Keturi dviviečiai staliukai išmėtyti po visą patalpą atrodė tarsi ne vietoj išdygusios salelės, o ilgas, apvaliu formų baras priminė banginį išnirusį iš vandenyno gelmių. Grindys išklotos blizgiomis mėlynomis plytelėmis puikiai derinosi prie bendro vaizdo- butaforinės jūros. Palubei labai tingiai- lyg suvoktų, kad iš jų dar nėra jokios naudos- sukosi du dideli ventiliatoriai. Nors buvau vienas, pasirinkau vietą prie paskutinio eilėje didelio stalo, šalia lango. Čia ramiai galėjau stebėti viską kas vyksta kavinėje ir prie jos.
    Priešais kavinė stovėjo tik dvi mašinos. Viena iš jų buvo mano, kita- nenaujas šeimyninis minivenas su stogo bagažinė. Juo atvažiavusi šeima įsitaisė prie staliuko šalia manęs. Vyras sėdėjo nugara į manę ir didžiąją laiko dalį praleido varydamas laikraštį taip kruopščiai, lyg ieškotų jame kažko be galo svarbaus. Su savo šeima jis beveik nesikalbėjo, o jeigu ką nors pasakydavo, padarydavo tai net nepakėlęs akių nuo laikraščio. Tuo tarpu jo žmona vis kalbino maždaug penkių metų raudonskruostį berniuką, jų vaiką, bet jis nekreipė į ją dėmesio. Jo žvilgsnis lakstydavo tai patalpoje, tai už lango. Vaikas muistėsi, kas akimirką persėsdavo per sprindį tai į vieną, tai į kitą pusę. Ant kaktos jam be perstojo užkrisdavo plaukai jis vis turėdavo juos nubraukti. Galiausiai pasirėmė galvą delnais, po to iš karto padėjo ją ant stalo, ištiesė rankas ir pabandė pagriebti laikiklį su druska, pipirais ir servetėlėmis. Mažai truko ir jam pavyktų, bet motina spėjo pačiupti jį pirma ir perstatė ten kur vaikas negalėtų jo pasiekti. Kai bernukas pabandė atsistoti ir nueiti mama gražino jį atgal nenustodama su juo ramiai kalbėtis.
  Nors užsisakiau anksčiau, pusryčius šeima gavo pirmiau už manę. Maistą atnešusi padavėja žvilgtelėjo į manę ir tik gūžtelėjo pečiais. Abu tėvai tuo metu emėsi kiaušinienės, o berniukas gruzdintų bulvyčių su pomidorų padažu. Sudorojęs ne daugiau kaip pusę jis sustojo. Pabandė pats paimti servetėlę iš chromuoto laikiklio stovinčio per vidurį stalo, bet jam nepavyko, todėl ją padavė motina. Jis atlankstė ją visą ir kruopščiai, visai nevaikiškai nuvalė kiekvieną pirštą, tarpupirščius, delnus bei lupas. Suglamžęs panaudotą servetėlę nerūpestingai nusviedė ant lėkštės ir griebė stiklinę limonado nuo stalo. Stiklinė matyt kiek per sunki, susvyravo jo rankose, bet gėrimas neišsipylė. Vaikas atsirėmė į fotelio atlošą ir linksmai makaluodamas kojomis pradėjo jį traukti per spalvotą šiaudelį. Pakėlęs akis berniukas įsmeigė žvilgsnį į manę. Nusišypsojau jam bet jis akimirksniu nusisuko.
  Spoksodamas į savo kojas berniukas susikaupęs gėrė tol, kol siurbčiojimas per šiaudelį pasidarė toks garsus, jog neapsikentusi motina atėmė iš jo stiklinę. Piktai dirstelėjęs į mamą vaikas nusiropštė nuo fotelio ir atsistojo. Šį kartą moteris, matyt norėdama ramiai pabaigti valgyti jo nesudrausmino ir negrąžino atgal. Pasinaudojęs proga berniukas priėjo prie mano staliuko ir nedrąsiai į manę pažvelgė.
  - Ar tu nealkanas? - paklausė jis manęs ir nubraukė vėl ant kaktos užkritusių plaukų sruogą.
  - Alkanas- atsakiau ir nusišypsojau.
  - Tai kodėl nieko nevalgai?
  - Turbūt dar neatėjo mano eilė.
  - O ilgai jau lauki?
  - Jau kurį laiką.
  Berniukas suraukė antakius ir susimąstė. Minutėlę pagalvojęs tarė:
  - Nemanau, kad verta ilgai laukti. Aš tikrai nelaukčiau.
  Norėjau paklausti jo vardo bet jis staiga apsisuko ir grįžo į savo vietą. Čiupo nuo lėkštės kelias bulvytes, suspaudė delne ir nurūko atgal prie manęs. Atsargiai padėjęs jas ant stalo pasakė:
  - Čia tau- parodė pirštu į suspaustas į gniužuliuką bulvytes. - Kad užkąstum ir greičiau iš čia važiuotum.
  - Ačiū... - buvau nustebęs ir truputi sutrikęs.
  Nepastebėjau iš kur prie vaiko išdygo jo mama. Ji griebė jį už rankos, nužvelgė manę, tada stalą ir iš karto pastebėjo gruzdintas bulvytes.
  - Labai atsiprašau... - motina paėmusi vieną baltą, popierinę servetėlę vienu greitu judėsiu surinko į ją maistą ir nuvalė stalviršį. - Jis pastoviai kažką pridirba. Kartais tiesiog nespėju paskui jį lakstyti.
  - Viskas gerai- nuoširdžiai ją nuraminau. - Jis nepadarė nieko blogo. Tik nebarkite jo prašau.
  Motina linktelėjo, dar kartą atsiprašė ir nusivedė vaiką prie jų stalo. Daugiau berniukas ne karto nepakėlė į manę akių. Netrukus šeima apmokėjo sąskaitą ir tylomis pakilo nuo stalo. Apsirengę jie išėjo iš kavines ir sulipo į automobilį. Minivenas apsisuko po langais, sustojo prie kelio ir įjungė posūkį. Galiniame lange pasirodė berniuko siluetas- jis pamojavo. Automobilis pajudėjo ir greitai ištirpo rūke, o aš dar gerą minutėlę sėdėjau ir žiūrėjau į vietą kur jis dingo.
  Išgėriau likusią puoduke kavą ir akimis pradėjau ieškoti padavėjos. Ji abejingai stovėjo prie baro, atsirėmusi į jį alkūnėmis, delnais parėmusi galvą ir apsnūdusiu žvilgsniu žiūrėjo kažkur į tolį. Jos veide buvo sustingusi vos pastebima šypsena, tokia kuriai net nereikia kilstelti lupų kampučių. Žiūrėdamas į ją pakėliau kairįjį riešą ir iškalbingai žvilgtelėjau į laikrodį bet regis ji to net nepastebėjo.
  - Atsiprašau... -kreipiausi į ją. Padavėja atsuko galvą manęs link. - Kol kas kantriai laukiu, bet nesiruošiu čia pratūnoti iki vidurdienio. Kada pagaliau gausiu savo pusryčius?     
  Mergina linktelėjo, paėmė kavinuką ir neskubant priėjo prie mano staliuko. Pripildžiusi mano puoduką ji blankiai nusišypsojo ir grįžo atgal prie baro. Manyje sukunkuliavo pyktis bet tik dar kartą piktai dirstelėjau į laikrodį, nusiraminau, gurkštelėjau šviežios, karštos kavos ir įsistiebilijau į langą. Keliu, laiks nuo laiko, skrosdamos per rūką pralėkdavo viena, kita mašina. Iš čia jos atrodė tarsi milžiniškos žuvys, kurių žvynuotos nugaros tai pasirodo, tai dingsta tarp drumzlino vandens. Visai netrukus vieną jų sustojo šalikelėje. Atsidarė priekinės keleivio durelės ir iš jos išlipo aukštas vyras. Griebęs nuo galinės sėdynės savo kuprinę, persimetė ją per petį ir pasilenkė prie lango. Kažką pasakė ir kilstelėjo ranką atsisveikindamas. Palaukė kol automobilis nuvažiuos ir tik tada atsisuko į užkandinę. Iš pradžių žvilgtelėjo į dangų, giliai įkvėpė, po to pakėlė striukės apykaklė, sukišo delnus į kišenes ir patraukė įėjimo link.
  Durys atsidarė ir suskambo virš jų pakabintas varpelis. Padavėja iš karto pakėlė galvą. Į kavinę užėjęs vyras vilkėjo žygio batais, tamsiais, aptrintais džinsais ir kareiviška, pablukusią chaki spalvos striukė. Ant peties kabanti kuprinė buvo pustuštė ir panašu, kad visai nesunki. Jo veidą slėpė ilgi, ant skruostų krentantys plaukai ir vešli barzda, todėl sunku buvo nuspėti jo amžių. Vyras apsidairė, jo žvilgsnis iš pradžių sustojo prie manęs, po to persikėlė ant padavėjos. Energingu žingsniu priartėjęs prie jos paklausė:
  - Labas rytas. Ar galėčiau pasinaudoti jūsų tualetu?
  - Jei tiktai ruošiatės kažką užsisakyti- padavėja abejingai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.
  - Taip- vyras palinksėjo galva. - Norėčiau pas jus papusryčiauti.
  Padavėja mostelėjo delnu link durų, vedančiu į tualetą. Atvykėlis padėkodamas linktelėjo ir tyliai praėjęs visą kavinę už jų dingo. Iš neturėjimo ką veikti, vėl pradėjau spoksoti į langą, bet lauke nevyko nieko įdomaus. Rūkas vis nesisklaidė, saulės nesimatė, o į kavinė regis niekas net nesiruošė užsukti.
    Keista, kad tik dabar tai pastebėjau, bet viduje buvo tylu- negrojo jokia muzika. Mintys nukrypo prie seno plokštelių grotuvo stovinčio kampe prie lauko durų kurį pastebėjau vos atvykęs į kavinę. Atsistojau ir prasilenkęs su padavėją priėjau prie jo. Tai buvo sena muzikinė dėžutė- tokią gyvai mačiau pirmą kartą gyvenime- atsimenu ją tik iš senų amerikietiškų filmų. Dauguma ją apšviečiančių lempučių jau nedegė, todėl tik šen bei ten pro spalvota stiklą sklido blausi, nuo metų naštos išblukusi šviesa.  Prie konsolės puikavosi sidabrinė, į senovinį raštą panaši emblema „Wurlitzer“. O po dulkėtu stiklu viena šalia kitos buvo išrikiuotos juodos, vinilinės plokštelės.
  Išsiraukęs piniginė atidariau skyrelį su smulkiais- ten buvo likusi vienintelė, paskutinė, blizganti moneta, kaip tik tinkamo nominalo. Nors nebuvau tikras, kad aparatas vis dar veikia, nerangiai sugraibiau ją ir įmėčiau į skylutę. Išgirdau, kaip ji krenta atsimušdama nuo metalinių sienelių ir skambiai žvanga, kol dusliai dunktelėjus ji nusileido ant kitų monetų. Dainų pavadinimai sąraše buvo visai nusitrynė, todėl atsitiktinai pasirinkau vieną ir paspaudžiau. Sujudėjo metalinė svirtelė, ištraukė plokštelę, pakėlė ją į viršų ir uždėjo ant grotuvo. Plokštelei pradėjus suktis, nusileido adata ir iš kolonėlių pasigirdo tarkštelėjimas. Po patalpą pasklido muzika- kažkokia sena, melodinga daina kurios nežinojau nei pavadinimo, nei autoriaus.
  Grįžau prie staliuko ir vėl ėmiausi kavos. Tuo metu iš tualeto išėjo vyras. Nuimtą striukę, tvarkingai sulenktą per pusę jis laikė ant sulenktos rankos. Vėl apsidairė bet ilgai nedvejojęs, lyg jau iš anksto tai būtų suplanavęs, priėjo prie manęs. Atsisėdo priešais, padėjo šalia savęs kuprinę, striukę ir tik tada paklausė:
  -Galiu prisėsti? - labai sunkiai, pro veidą dengiančius plaukus pastebėjau šypseną. Demonstratyviai apžiūrėjau tuščius kavinės staliukus, bet nesulaukęs jokios reakcijos tik gūžtelėjau pečiais. - Gera daina- vėl praklabo vyras. - Domitės sena muzika?
  - Nelabai- atsakiau nenoriai. - Pasirinkau atsitiktinai -linktelėjau į jukebox‘a.
  - Ooo... - panašu, kad vyras tik dabar ji pastebėjo. - Atsiprašysiu trumpam...
  Vyras atsistojo ir paskubomis nuėjo prie plokštelių grotuvo, o aš pagalvojau, kad būčiau visai nieko prieš, kad jis negrįžtų. Kurį laiką įdėmiai tyrinėjo grotuvą akimis bet nedrįso prisiliesti. Tik po minutėlės, pakėlęs dešinę ranką, švelniai perbraukė pirštu per dulkėtus korpuso briaunų vingius. Tada padėjo ant jo abu delnus ir taip atsirėmęs palinko prie aparato. Galvą nuleido žemiau, prie dainų sąrašo. Atsargiai pabandė nuvalyti apsitraukusį stiklą, bet nieko nepešęs grįžo atgal.
  - Tai labai retas daiktas. Labai- nemačiau veido išraiškos, bet jo akys žibėjo. - Gaila, bet šiais laikais jų beveik neliko. O juk garsas iš vinilinių plokštelių yra visai kitoks nei iš kompaktų...  Jis gyvas... Atsimenate kas tai per daina?
  - Ne.
  - Tai Bobas Dylanas. Labai garsi daina. Keista, kad jos nežinote.
  - Juk sakiau, kad nelabai domiuosi sena muzika...
  Mūsų pokalbį nutraukė padavėja, atnešusi valgiaraštį. Padėjo jį priešais naują svečią ir nusišypsojo jam. Jo akių kampučiuose atsiradusios raukšlytės, parodė, kad jis į tai irgi atsakė šypsena. Pamiršęs mūsų pokalbį, vyras pradėjo vartyti iš kelių laminuotų lapų sudarytą valgiaraštį- pats ne per seniausiai varčiau tokį pat. Jis labai greitai pravertė jį visą tarsi iš anksto žinojo kas jame parašytą. Tada žvilgtelėjo padavėjos link ir ji tuoj pat priėjo prie mūsų.
  - Ar jau išsirinkote? - paklausė ji.
  - Gal galėčiau gauti sumuštinį su lašišą ir kavos?
  - Taip, be abejo- linktelėjo mergina ir pieštuku brūkštelėjo kažką užrašų knygutėje, kas buvo mano manymu visai nereikalinga- po mano tai buvo vienintelis užsakymas ir tikimybė kažką supainioti lygi beveik nuliui. Turbūt tai buvo labiau profesinis įprotis nei būtinybė. Paėmusi nuo stalo valgiaraštį padavėja nusisuko ir jau norėjo išeiti, be ją sustabdžiau:
  - Atsiprašau, aš vis dar nesulaukiu savo pusryčių.
  Mergina atsisuko, jos veido išraiška buvo pasikeitusi, lyg tai jai, o ne man reikėtų laukti kol bus įvykdytas užsakymas. Ji palietė plaukus, lyg norėdama juos pataisyti ir pabarbeno pieštuku į užrašinę.
  - Perdaviau užsakymą į virtuvę. Kai tik bus paruoštas maistas, iš karto atnešiu jį jums- po šių žodžių nieko nelaukdama nuėjo atgal prie baro.
  - Taigi kur baigėme? - paklausė vyras.
  - Tarp vinilinių plokštelių ir senų dainų- atsakiau be entuziazmo, nes visai nebuvo ūpo vėl atgaivinti pokalbio. Tiesiog norėjau pagaliau sulaukti savo užsakymo, ramiai pavalgyti ir dingti kuo toliau nuo šio neaiškaus tipo.
  - Matau jus šiandien nenusiteikęs bendrauti, tiesa? Nieko tokio. Juk visiems būna tokių dienų, kai norisi, kad visi aplinkui tiesiog paliktų ramybėje. Pasitaiko. Bet nepaisant to labai prašau manę išklausyti. Bent jau pasistenkite. Jus nieko prieš? - Gūžtelėjau pečiais- vis tiek kitos galimybės neturėjau, nors pripažįstu, kad jau buvo kilęs noras spjauti į viską ir nešdintis iš čia, kol dar neatnešė pusryčių.
  - Tikiuosi, kad vienaip ar kitaip šis pokalbis bus jums naudingas. O jeigu jis bus naudingas jums, tai bus naudingas ir man. - Vyras pasiraitojo rankoves, palinko į priekį ir atsirėmė alkūnėm į stalą. - Žinote, kodėl taip yra? Ne? Tai dėl to, kad visi mes esame tarpusavyje susiję. Aš ir jus. Padavėja. Virėjas iš virtuvės kuriuo nematome. Net Bobas Dylanas kuris ką tik mums dainavo apie švilpavimą vėjyje. Visi atsidūrėme šioje pakelės kavinėje ne be priežasties. Kiekvienas iš mūsų čia turi prasmę, tik kai kurie, dar jos nerado.
  Padavėja su kavinuku ir švariu puoduku išdygo netikėtai ir vyras nutilo. Ji pastatė puoduką priešais jį, pripylė kavos jam, tada man. Nepratarusi ne žodžio ji tyliai grįžo prie baro. Vyras paėmė nuo stalo druskinę, įbėrė žiupsnelį į puoduką ir suėmęs šaukštelį dviem pirštais ilgai maišė kavą. Keista, bet šaukštelis ne karto neatsimušė į puoduką, nors vyro judesiai visai nepriminė nei labai kruopščių, nei machinalių, o jis pats tą akimirką atrodė net truputi išsiblaškęs.
  - Ar žinojote, kad druska sustiprina kavos poskonius? - vyras linktelėjo kavos puoduko link. - Gaila, bet šiais laikais mažai kas vertina druską taip, kaip derėtų. Viskas dėl to, kad jos tapo per daug ir ji pernelyg lengvai prieinama.  Juk ne per seniausiai druskos vertė prilygo auksui. Auksas šiandien taip pat vertingas, o druska? Argi tai teisinga? - vyras trumpam nutilo. - Kažkada druską labai taikliai apibūdino Khalil Gibran: „Druskoje turi būti kažkas ypatingai švento- ji yra mažoje ašaroje ir dideliame vandenyne“. Gražu tiesa? - Mano pašnekovas kuris vis dar kairėje rankoje laikė druskinę, kažkaip ypatingai pagarbiai pastatė ją ant stalo.
  - Atsiprašau, bet regis pamiršau jūsų vardą- įsiterpiau pasinaudojęs tylos minutėlė, kol vyras gėrė kavą.
  - Aš neprisistačiau- pripažino vyras. Padėjo puoduką ir atstūmė nuo savęs. - Bet argi vardas toks svarbūs?
  - Nežinau, bet man bus sunku bendrauti, jei nežinosiu, kaip į jus kreiptis.
  - Kaip matote, man tai kol kas jokių keblumų nesudarė. Bet jei tik nuo to pasijusite geriau sugalvokite man kokį nors vardą. Man tai tiesiog nesvarbu. Tikrai.
  Nesitikėjau tokio atsakymo, todėl pasimečiau ir nutilau. Nesupratau kodėl jis negali paprasčiausiai pasakyti savo vardo, kaip tai daro visi normalūs žmonės. Nesupratau, kodėl šį niūrų rytą jis pristojo būtent prie manęs ir ko jam reikia.  Bet turiu pripažinti keistą dalyką- nors visai nesigilinau į tai apie ką jis šneka, pastebėjau, kad klausiausi jo balso. Jo švelnus tembras, lėtai ir aiškiai tariami žodžiai ramino manę. Jie vyniojo mano pykti dėl vėluojančių pusryčių tarsi į šiltą, storą, vilnoninę antklodę ir nors jis liko manyje, buvau nuo jo apsiribojęs ir beveik jo nejutau.
  - Jums be galo pasisekė, kad turime galimybė taip susitikti ir pasišnekėti- vėl prabilo vyras. Dabar jis laikė rankas ant stalo, delnais į viršų. - Dauguma iš mūsų yra palikta savarankiškai ieškoti atsakymų, o tai kartais užima ištisus amžius.  Jeigu tik žinotumėte kiek visko norėčiau papasakoti... Bet suprantu, kad nespėsiu, nes turime čia labai mažai laiko. Todėl nuo šiol pasistengsiu kalbėti iš esmės.
  Nuo baro su lėkštė ir kavinuku link mūsų artėjo padavėja. Kai pamačiau, kad lėkštė atsidūrė priešais vyrą ir ant jos buvo gan skaniai atrodantys sumuštinis su lašiša ir kiaušiniais, kaip garnyras patiekti pusiau perpjauti mažyčiai slyviniai pomidoriukai, pabarstyti šviežiais bazilikais, keli agurko griežinėliai, alyvuogės ir salotos lapas, o ne mano kiaušinienė su bekonu, pajutau, kaip iš manęs pradeda veržtis pyktis. Iš pradžių kažkur giliai iš skrandžio, jis pradėjo kilti į viršų prie gerklės, suėmė ją, suspaudė ją savo letenom taip stipriai, kad akimirkai net negalėjau kvėpuoti.  Per tą laiką kol atgavau amą padavėja jau spėjo išnykti. Valandėlę ieškojau jos įniršio kupinom akim, bet bergzdžiai- matyt ji jau pasislėpė tarnybinėse patalpose. Vyras regis nieko nepastebėjo ir kalbėjo toliau:
  - Noriu pasidalinti tuo kas man nutiko maždaug prieš pusmetį. Sunku žodžiais tai nupasakoti, bet pasistengsiu padaryti tai geriausiai kaip tik moku. Nežinau ar suprasite kaip tai svarbu, bet neabejoju, kad ateis laikas kai viskas atsistos į savo vietas. Tada suvoksite kokia šio pasakojimo tikroji esmė- vyras paėmė į rankas sumuštinį, kilstelėjo burnos link, bet persigalvojo, nuleido prie lėkštės ir tęsė toliau. - Prieš kurį laiką manę kamavo nemiga- kiekviena naktis prasidėdavo tuo, kad gulėdavau ir stebėdavau pro žaliuzių plyšius į kambarį įsėlinančias šviesas nuo gatve pravažiuojančių automobilių. Tada ateidavo tas jausmas- naktį tapdavau visai kitu žmogumi ir tai manę be galo gąsdino. Ryšys tarp manęs ir mano kūno lyg nutrukdavo ir jis daugiau nebepriklausė man. Mano mintys tapdavo svetimos, o aš pats pasidarydavau tarsi nesavas. Prarasdavau save ir manę pasiglemždavo naktis. Širdį užplūsdavo juoda neviltis, pasibjaurėjimas žmonėmis, savimi, gyvenimas netekdavo prasmės. Man pritemdavo akyse ir atrodė, kad likau visiškai vienas, o aplinkinis pasaulis ištirpo tamsiame rūke. Viską stebėjau tarsi iš šono ir negalėjau nieko padaryti. Negalėjau pajudėti. Negalėjau pabėgti. Negalėjau net pašaukti pagalbos.
  Kuo toliau, tuo labiau viskas blogėjo. Tai pradėjo kartotis ne tik naktimis, bet ir dienomis, tol, kol vieną dieną suvokiau, kad dažniau būnu ne savimi, o tuo kažkuo kitu. O tom trumpom akimirkom, kai žiūrėjau į pasaulį savo akimis, viskas atrodė taip keistai tarsi graži haliucinacija.
    Vyras nutilo trumpam, nuleido akis į sumuštinį. Kaip bebūtų keista visas mano pyktis jau buvo išgaravęs, o aš įdėmiai klausiausi vyro, nes tai ką jis pasakojo pasirodė man be galo pažystama. Jis tuo metu pakėlė savo sumuštinį bet taip sustingęs pusiaukėlyje pradėjo ir vėl kalbėti.
  - Tą naktį, prieš pusmetį užmigau po vidurnakčio. Kai pabudau, išgirdau ošiantį vėją kuris glostė man veidą ir plaukus. Virš manęs styrojo didelis medis. Jo šakos lingavo, o šimtai mažų lapelių drebėjo vėjyje. Vienį apšviesti saulės tiesiog švytėjo žaluma, o kiti juodavo šešėlyje. Pro tarpus tarp jų skverbėsi žydras dangus su netvarkingai išmėtytais mažais, lengvais, baltais debėsėliais kurie buvo tarsi nutapyti ir dėl to visai nejudėjo iš vietos. Virš medžio kažkur aukštai danguje ratus suko vienišas paukštis. Jo judesiai buvo tokie lengvi ir grakštūs, kad man akimirkai pasirodė, jog tam, kad išsilaikytų viršuje jam nereikia jokių pastangų, bet žinojau, kad iš tikrųjų tai nepaprastai sunku. Viskas buvo be galo gražu ir tyra, o aš nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų pasijutau dalimi to. Suvokiau, kad tas grožis visą laiką buvo manyje, o mano tikrasis aš slėpėsi tame grožyje. Tik buvau apie tai pamiršęs. Kuo labiau užsidarydavau savyje, tuo labiau nuo jo nutoldavau. Gal tai nuskambės kvailai, bet man regis, kad mūsų esybė paslėpta ne kažkur giliai mumyse, o visame kas mus supa. Todėl dauguma tų kurie bando save surasti, ieško netinkamoje vietoje.
  Vyro žvilgsnis sustingo ties sumuštiniu jo rankose. Jis atrodė labai nustebęs, lyg būtų pamatęs jį pirmą kartą gyvenime. Paskubomis, su pasišlykštėjimu numetė jį atgal į lėkštę ir atstūmė ją nuo savęs.
  - Tai buvo ta akimirka kai supratau kaip atgauti save - Vyras vėl nutilo, jo akys kurį laiką lakstė ieškodamos už ko užsikabinti, tada jis lengvai papurtė galvą ir prakalbo. - Atsiprašau, kad nepasiūliau anksčiau, bet jeigu norite, tai imkite mano sumuštinį, nes turiu nuojautą, kad savo užsakymo nesulauksite. - Jis pastūmė lėkštė link manęs, o aš pajutau kaip manę išmušė raudonis, dėl to koks egoistiškas iki šiol buvau ir galvojau vien apie tai kaip prikimšti skrandį. - Tikrai, imkite- pamiršau, kad man jau jo visai nereikia. - Minutėlė patylėjęs pridūrė: - Nors turbūt iš tikrųjų ir jus jo nenorite.
  - Ne, ačiū... -sugėbėjau teišlementi. Padėjau delnus ant kelių ir nušluosčiau nuo jų prakaitą- jaučiausi kaip mokyklinukas pirmą kartą atsakinėjantis mokytojui, o vyras kuris regis viską pastebėjo, geraširdiškai nusišypsojo.
  - Kai atsibudau, gulėjau savo mažame miegamajame, o lauke jau buvo išaušęs rytas- vyras staiga surimtėjęs lyg niekur nieko tęsė savo pasakojimą toliau. - Saulės spinduliai ir žaliuzių šešėliai padengė kambarį dryžiais. Pakėliau delną prie akių ir pradėjau jį stebėti. Išorinėje delno pusėje buvo šešėliai, o vidine buvo švari. - Jis pakėlė ranką ir pradėjo į ją įtemptai žiūrėti, tarsi norėdamas kuo geriau prisiminti tą akimirką. - Tada būtent supratau, kad tik nuo manęs priklauso, kada pagaliau ateis laikas išsivaduoti. Visada yra mažiausiai dvi galimybės tik kartais jų nematome. Vėliau tą dieną surinkau daiktus į kuprinę ir išvažiavau. Nuo to laiko keliauju, o nemiga baigėsi- vyras suglaudė delnus ir sunėrė pirštus. - Šokau į upę ir visiškai nesipriešindamas leidausi būti nešamas jos. Bet tai nėra tiesiog kvaila rizika. Žinau, kad upė nepadarys man nieko blogo. Juk aš tai upė, o ji tai aš.
  Vyras vos tik spėjo žvilgtelėti baro link ir padavėja akimirksniu išdygo prie staliuko lyg sužinotų, kad jos čia reikia anksčiau nei jai buvo duotas koks nors ženklas, o gal net anksčiau nei apie tai pagalvojo vyras. Jis paprašė sąskaitos. Kol pardavėja nuėjo prie kasos prašneko:
  - Deja jau tuoj turėsiu eiti. Tikiuosi kad mano papasakota istorija jums padės. Įsivaizduoju, kad kol kas nelabai suprantate kaip ir kodėl, bet kai ateis tinkama akimirka, viskas paaiškės. Norėčiau, kad klajotumete truputi trumpiau nei aš.
  Mergina atnešė sąskaitą ant nerūdijančio plieno padėkliuko ir dingo. Vyras net nežiūrėdamas į ją ištraukė iš galinės kelnių kišenės šviesiai rudą, gerokai aptrintą, odinę piniginę, su monograma kurios niekaip negalėjau įžiūrėti. Išėmė iš jos kupiūrą, kuri tikrai viršijo sąskaitą už pusryčius ir nerūpestingai numetė ant padekliuko. Banknotas nuskriejo lengvai kaip plunksna ir nusileidęs visiškai uždengė čekį. Tai irgi buvo man netikėta, nes nuo pat pradžių galvojau, kad mano pašnekovas prašys manęs apmokėti jo sąskaitą. Jis tuo metu atsistojo, neskubėdamas užsidėjo striukę,  griebė už kuprines ir persimetė ją per petį.
  - Ar nenorite kartu su manimi išeiti į lauką? - pakvietė jis manę.
  Mašinaliai pakilau nuo stalo, paskubomis užsimečiau lietpaltį ir pradėjau sekti vyrą. Kai buvome prie pat durų kažkas griebė manę už riešo ir sustabdė. Tai buvo padavėja. Jos delnas nusileido žemiau, ji paėmė manę už rankos ir pažiūrėjo tiesiai į akis.
  - Sėkmės ir gero kelio- po šių žodžių mergina pakštelėjo man į žandą ir nubėgo prie baro į savo įprastą vietą. Buvau visiškai sutrikęs ir nežinojau ką galvoti. Pakėliau ranką į viršų norėdamas pamojuoti, bet sustingau taip minutėlei ir galiausiai ją nuleidau. Ant mūsų stalo, baltoje lėkštėje liko kiurksoti paliktas, vienišas sumuštinis su lašiša. Pažiūrėjau į jį, nusisukau ir išėjau į lauką. Vyras jau buvo beveik prie kelio, todėl turėjau gerokai paspartinti žingsnį, kad jį pasivyčiau. Kai sustojau šalia jo pamačiau, kad jis labai giliai, su pasigardžiavimu įkvėpia vėsų, drėgną orą. Kurį laiką atrodė, kad jis manęs net nepastebi, bet po minutelės jis atsisuko į manę ir padėjo delną man ant peties.
  - Dabar paklausyk manęs labai įdėmiai, nes tai ką dabar pasakysiu bus ko gero svarbiausia iš to ką šiandien išgirdai- atrodė, kad jis tuoj persmeigs mane žvilgsniu. - Tu turi suprasti vieną dalyką- kai tu eini per mišką, tai ir miškas eina per tave. Tai kas tave supa, tiesiogiai priklauso nuo to kas yra tavyje, todėl negali tiesiog imti ir nuo visko apsiriboti. Jei tu neįsileidi į save pasaulio, tai ir pasaulis neįsileis tavęs- viskas tarpusavy susiję. Todėl visai nesvarbu kaip toli nukeliausi, bet jei nepasikeisi iš vidaus, tai ir vėl atsidursi tokioje pat pakėlės užkandinėje kurioje taip ir nesulauksi savo pusryčių. – Vyras ištiesė ranką. - Tai tavo kelias ir net jei labai norėčiau, negaliu jo nueiti už tave. Turėsi tai padaryti vienas. Tik prisimink- niekada nesustok vietoje.
  Paspaudėm vienas kitam rankas ir jis man nusišypsojo. Tada nužygiavo į pakelę ir neatsigręždamas pamojo. Visai netrukus, nors vyras nelaikė iškelto nykščio ir net nežiūrėjo į atvažiuojančios mašinos pusę, prie jo sustojo krovininis furgonas. Jis atidarė keleivio dureles, persimetė keliais žodžiais ir mikliai įšoko į vidų. Suriaumojo variklis ir automobilis nulingavo keliu kažkur į tolį, o aš ir vėl likau vienas.
  Kai stambus lietaus lašas netikėtai nukrito man ant kaktos net krūptelėjau. Vėjo gusis atnešė drėgmės bangą ir artėjančio lietaus kvapą. Susigūžiau, užsegiau lietpaltį ir sukišau delnus giliai į kišenes. Išgirdau ateinant lietų- lašų barbenimas grėsmingai garsėjo su kiekviena akimirka. Tada debesys virš manęs pratruko ir mane tiesiog užliejo liūtis. Nors kažkas giliai manyje net kirbėjo iš noro likti čia, stovėti ir šlapti, vis tik nugalėjo refleksas- bėgte pasileidau prie kavinės. Kol pasiekiau duris, spėjau peršlapti kiaurai. Šlapi rūbai nemaloniai prigludo prie kūno ir atrodė, kad tiesiog traukia manę prie žemės, todėl nusivilkau lietpalti ir man kažkiek palengvėjo.
  Kavinė buvo tuščia, o padavėjos niekur nesimatė- turbūt buvo nuėjusi į tarnybinės patalpas. Staiga suurzgė mano pilvas. Vis dar stovėjau tarpdury ir dar nebuvau nusprendęs ką daryti toliau, todėl tiesiog pasistengiau nekreipti į tai dėmesio. Bet jis suurzgė dar kartą. Ir dar kartelį. Į galvą atėjo vienintelė mintis- aš vis dar nevalgęs. Pajutau nenumaldomą alkį. Akys pačios nukrypo link staliuko prie kurio neseniai sėdėjau- lėkštė su nepaliestu sumuštiniu buvo toje pačioje vietoje kurioje ją palikome.
  Pats nepastebėjau kaip atsidūriau prie staliuko priešais sumuštinį. Paskubomis suėmiau ji dviem rankom ir padariau mažą kąsnį, o manyje tuo metu kažkas virpėjo- jaučiausi taip lyg daryčiau kažką labai blogo. Bet jau buvo per vėlu- negalėjau sustoti. Sumuštinis tiesiog tirpo burnoje, o su kiekvienu kąsniu ką tik įvykęs pokalbis vis labiau grimzdo į užmarštį, kaip nepririštas inkaras paleistas į tamsų vandenį.
  Atsidarė stumdomos durys, vedančios į virtuvę- įėjo padavėja. Pakėliau akis ir pažvelgęs į ją pamačiau begalinę nuostabą jos veide. Bet iš lėto nuostaba išgaravo ir jos vietą užėmė skaudus nusivylimas. Mergina sunkiai atsiduso, paėmė kavinuką ir priėjusi įpylė man kavos. Blankiai nusišypsojusi ji grįžo prie baro ir parėmusi smakrą delnais įsispoksojo į tuščią kiemą ir besibaigiantį lietų.