Džiaugsmas

Nubindzeno  pakrante vaiko pėdutėmis
ir saulėlydy potėpį savo paliko
kai pro durų plyšius švilpavo skersvėjai
židiny smagią polką su pliauskom sušoko
ir kai krumplių kalneliais ridenosi laikas
senio  pirštais į lazdą barbendamas
įsirangė ir žvelgė žalčio akutėmis
jaukiai taip lyg Magdutę primindamas
ir kai sielos krante ne žuvėdros o šiukšlės bolavo
įsiliejo lyg upė į vandenis
pakuteno pasmakrę šalia esančio lūpomis
Ir juoku nuskardėjo pasileidusiom  gatvėmis