Jei atitrūktume nuo smulkmenų, eilėraštis sukelia gan malonų, liūliuojantį jausmą, lyg lopšinė, lyg eiliuota pasaka... tačiau pažiūrėjus įdėmiau, užkliūna keletas dalykų (kalbu kaip eilinė poezijos mylėtoja, gindie ne kritikė): „tarp miestų ir klonių“ - labai labai nuvalkiota, tiesiog muzikinių sveikinimų klišė. Pasislėpęs laukuose tik gojus - na, kaip gali gojus pasislėpti laukuose...gal man vienai keista, bet čia tas pat, kas ant balto lapo pasislėpęs juodas arbatos puodelis. Dalelytė „tik“ atrodo nebūtina,juolab, kad vėliau dar pasikartoja paskutinėje strofoje! Per daug kalbinių šiukšlių... ta, tik, sau, vėl. Ta melagė, viliokė viltis skamba kaip „Dinamikos“ (jei žinote šią 199.. metų grupę) dainos citata...
Čia, jei pažiūrėsime griežčiau. Jei ne griežtai, jau minėjau, visai mielas.
Deja, tik 2+