Ištrauka iš novelės

(Tai mano novelės pradžia. Prašau negailėti kritikos)

2011 metai
Anglija, Limstokas

„Sveiki, aš esu Liza Belvud ir man labai patinka piešti“.
Tai buvo mano prisistatymas naujajai klasei. Niekada nebuvau kukli ir kiek save pamenu, visiems mėgdavau girtis savo tapybos sugebėjimais. O jie buvo tikrai neeiliniai. Tam pritardavo visi, kurie pamatydavo mano piešinius. Jeigu mažos mergaitės darbai priverčia aikčioti suaugusiuosius, tai jau yra šis tas. Mano mama buvo be galo laiminga, kai sužinojo, kad miestelis, į kurį žadame persikelti turi menų mokyklą. Aš irgi džiaugiausi, nes maniau, kad pagaliau mane galės įvertinti tikri profesionalai, ir ne šiaip vertinti, o pažerti galybę komplimentų, kokia aš nuostabi ir geniali dailininkė. Taip, tuo metu aš į pasaulį žvelgiau pro rožinius akinius. Pamenu, svajodavau, kaip apakinti mano talento mokytojai siunčia mano darbus į garsiausias pasaulio parodas, o mano paveikslą nusiperka koks turčius už krūvą pinigų. Ir štai, aš jau garsi. Laikraščiuose puikuojasi mano nuotraukos su skambiomis antraštėmis. Bet žinoma, realybė buvo kitokia. Toje mokykloje aš buvau tik eilinė mokinė. Niekas negirdavo mano darbų, atvirkščiai, kritikavo ir dalino pastabas. Todėl iš pradžių man buvo labai sunku. Aš nepažinojau kritikos, niekada nebuvau jos girdėjusi, ir man buvo nesuprantama, kodėl mano darbas gali kažkam nepatikti. Dabar šie prisiminimai man kelią šypseną. Ačiū Dievui, laikui bėgant aš išmokau priimti kritiką ir supratau, kad jeigu tikrai nori būti kitokia nei visi, reikia įdėti velniškai daug darbo.
2010 metų birželio 5d. namo parėjau nešina menų mokyklos baigimo diplomu, ir tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime. Kitą dieną aš puoliau naršyti internetą dėl stojimo į universitetą. Dabar mano didžiausia svajonė buvo mokytis Londone. Teko karčiai nusivilti, nes mokslai kainavo labai daug, o nemokamų vietų nebuvo. Labai pavydėjau savo draugei Rebekai, merginai iš mano mokyklos, nes jos tėvai sumokėjo už mokslus. Ji tų pačių metų rudenį pradėjo studijas Londone. Deja, mano tėvai negalėjo sau šito leisti. Be manęs jie dar augino 3 vaikus ir rūpinosi dėde Tomu, tėčio broliu, kuris sirgo cukriniu diabetu. Jis gyveno kartu su mumis, nes žmonos ir vaikų neturėjo, o jam reikėjo daug priežiūros, nes jis beveik negalėjo vaikščioti. O dar aš turėjau du nenuoramas brolius: 13 metų Timą, 10 metų Kristupą bei Melisą – dvynę seserį.  Ir ne šiaip dvynę, o identišką. Kai buvom mažos sunku buvo tėvams ir kitiems mus atskirti. Bet šiek tiek paaugusios visiškai išsiskyrėm viena nuo kitos savo charakteriais. Aš buvau išdykusi, triukšmadarė ir visada siekiau dėmesio, o Melisa, kaip visiška priešingybė buvo tyli, rami ir kukli. Taip ir užaugom mes, skirtingos it diena ir naktis. Tačiau tikrai nebuvom priešiškos viena kitai, nors ir negaliu sakyti, kad buvom itin artimos. Melisa dažnai rodydavo iniciatyvą mūsų draugystėje, siūlydavo nuveikti ką nors kartu, pažindindavo su savo draugais, tikėdamasi, kad ir aš supažindinsiu ją su savais. Ji nuolat kartodavo:
– Norėčiau, kad turėtume bendrą draugų ratą, taip praleistume daug daugiau laiko.
Aš tik atsidusdavau. Nežinodavau, ką jai pasakyti. Kad ir kaip ją mylėjau, tačiau jos ramus būdas varė mane iš proto, ir aš labai greitai nuo jos pavargdavau. Man pasidarydavo tiesiog nuobodu. Kiekvieną rytą prieš mokyklą sėdėdama ant sūpynių gerdavau arbatą ir stebėdavau aplinką. Bet kokia detalė galėjo mane įkvėpti kūrybai, todėl šis rytinis ritualas man buvo labai svarbus. O Melisa dažnai jį sugadindavo atsisėsdama šalia. Ji nuolat tauškė niekus, pasakojo apie savo mokyklą ir kitus manęs nedominančius dalykus, klausinėdavo kaip man sekasi, kaip mano darbai. Viskas ko aš norėdavau tai užčiaupti ją. Bet žinoma, nieko nesakydavau. Nenorėjau jos skaudinti.
Dabar aš dirbu padavėja vienoje Limstoko kavinėje ir taupau pinigus, kad galėčiau išpildyti savo svajonę. Apmaudu, kad mano tėvai tik paprasti darbininkai, todėl ir man teko tokia pati dalia. Jokio geresnio darbo šiame Dievo užmirštame kampelyje nesusirasi. Bet aš jaučiuosi gyva savo svajonėmis, nes tikiu, kad kada nors būsiu daugiau nei paprasta mergaitė, nešiojanti padėklus. Be to, visą laisvą laiką atsiduodu kūrybai, o tai man labai padeda. Taupyti labai sunku, bet motyvacijos neprarandu, nes per metus sukaupusi nemenką sumą sulig kiekviena diena jaučiu kaip artėju link tikslo!