Lange šermukšnių degančių budžiu

Atviruoge iš nebaigtųjų laiško,
dangaus ir žemės vaike,
kiek jau prabėgo basakojo laiko -
ties antakio lanku duobė įsmego.
Kai medžių lapai baigė megzti,
mesti skraistę,
boružių vyzdžiais veidą išsopėjo.
Ir saulės strazdanas voratinkliais apraizgė.

Bet tik akimirkai, atodūsiui,
akivaruose susilaiko syvai,
ir vaiko sapnas išskrenda drugiu.
Iš naujo šėmą rūką kinko laikas
ir kaip nebūta vakaro randų.