Karalienė ir elgeta

Pakylu iš sosto, skeptrą metu į šalį
Laiptelis vienas, du, dar trys
Minia nuščiūva - karalienė leidžias
Puola ant kelių svita ir tarnų būrys

Šermuonėliais šiugždu, spindžiu žemčiūgais
Ir ambros aura taip tiršta
O akys! Ledas, šaltis, skaidrumas
Jausmų inkliuzams čia mirtis greita

It lazeris melsva gija skenuoja klūpančius
Jų nugaros ovalios ir nuolankios
Kurpaitės kaukši paausiui
O smakras taip aukštai iškeltas

Žavu, žavu! Mintu jų baime
Geriu jų įtampą ir neviltį
Bet menė taip ilga... ir jų taip daug
Man regis, tuoj prisėsiu, pavargau

Sukniubusi minkštai neriuos iš kailio
Tik rankos šios kieno?
Dar vienas rūmų valkata!
Į giljotiną... ketvirčiuot... pakarti

---

Lyg Kalėdinį stiklinį žaislą
Kas būtų įžūliai supurtęs
Tik ne sniegas aukštielninkas virsta
Mano rūmai šipuliuose žūva

Minia be amo vėl, išbalo freilinos, tarnai, svita
Kilnioji ponia, elgetos glėby
Suskirdusios pėdos kristalo delnuos
O aš vis bučiuoju, bučiuoju, bučiuoju