Eliza negalėjo patikėti savo akimis! Stebeilijosi į kompiuterio ekraną ir iš eilės kelintą kartą skaitė Personalo Skyriaus pranešimą:
“Subjektas: Rytoj KMI patikrinimas
Mieli bendradarbiai,
Atsižvelgdamas į jūsų pageidavimus, Personalo Skyrius skelbia naują Sveiko Gyvenimo Būdo ir Idealaus Svorio iniciatyvą! Nuo šiol darbuotojų Kūno Masės Indeksas (KMI) bus tikrinamas kas mėnesį vietoj anksčiau galiojusio ketvirtinio patikrinimo. Mūsų konsultantai su malonumu padės kiekvienam norinčiam numesti svorį ir išlaikyti idealų KMI.
Dalyvavimas Iniciatyvoje yra privalomas.
Personalo Skyriaus Direktorė. ”
Eliza atsargiai apsižvalgė aplinkui ir įbedė klausiantį žvilgsnį į prie gretimo stalo sėdinčią bendradarbę:
- Aneta, ar matei Personalo Skyriaus pranešimą? Rytoj vėl KMI patikrinimas! Juk tikrino tik prieš … keturias savaites... - Eliza bandė prisiminti paskutinio patikrinimo datą.
- Aha, mačiau ir pritariu, kad dažniau tikrinti reikėtų. Apsileidusių atsirado mūsų tarpe, – žvitriai atšovė bendradarbė.
Elizos širdis nusirito į kulnus: “Ar tik ne mane turi galvoje, bjaurybė? ”
Per praėjusį patikrinimą Elizos KMI siekė aštuoniolika ir tris dešimtąsias, kas buvo tik per plauką žemiau kompanijos nustatyto oficialaus maksimumo – aštuoniolikos ir penkių dešimtųjų. Niekas nieko Elizai tada nepasakė, bet reikėjo būti aklai ir kurčiai, kad nepastebėti kreivų žvilgsnių ir negirdėti bendradarbių kuždesių.
Po kelių savaičių, tiesa, viskas lyg ir užsimiršo, bet Eliza tvirtai pasižadėjo, kad artėjant naujam patikrinimui tikrai pasistengs numesti vieną kitą kilogramą. Nors oficialiai kompanijos taisyklės reikalavo, kad KMI neviršytų aštuoniolikos ir penkių dešimtųjų, vadovybė visada duodavo suprasti, kad idealus KMI neturėtų siekti ir aštuoniolikos.
“Gerai Anetai, – atsiduso Eliza. - Ji kažkokia natūraliai liesa. Pati mačiau kaip kimšo picą ir tortą per kompanijos vakarėlius. O ir per pietų pertrauką ji valgo…”
Prisiminus ką valgė per pastarąsias tris savaites, Eliza apmirė. Po ketvirtinio KMI patikrinimo dauguma bendradarbių atsipalaiduodavo ir leisdavo sau per pietų pertrauką išbėgti į miestą užkąsti vietoj to, kad sėdėtų poilsio kambaryje gerdami kompanijos siūlomą “Energetinį Vandenį”. Ne vienas užklysdavo ir į naująją parduotuvę Centro gatvėje išgerti kavos su pyragaičiu arba fantastišku šokoladiniu tortu… arba Napoleono gabaliuku, arba Pavlova su šviežiomis braškėmis ir kiviu. Elizai nutįso seilė. Ir jeigu ne piktas iš padilbų męstas Anetos žvilgsnis, Eliza ko gero būtų nugrimzdusį į tradicines popietines “maisto svajones”, kuriose ji dažnai praleisdavo kelias paskutines darbo dienos valandas. Dabar gi nerimas skverbėsi į kiekvieną kūno ląstelę pamažu peraugdamas į tikrą paniką.
Iki šiol apie KMI patikrinimą Personalo Skyrius visada pranešdavo iš anksto. Jeigu kurio nors bendradarbio KMI ir viršydavo nustatytą maksimumą, dažnai užtekdavo savaitę-kitą pagyventi pusbadžiu, pagerti Energetinį Vandenį ir viskas sugrįždavo į normos ribas.
“Garantuoju, kad čia naujoji personalo direktorė pasistengė! – svarstė Eliza. - Tik ta gyvatė galėjo mums tokią kiaulę pakišti. „ Susierzinimą vėl pakeitė išgąstis: “ Viešpatie, kiek aš dabar sveriu? Jau dvi savaites visiškai nesisvėriau. Vos ne kiekvieną vakarą susitikdavau tai su Ema, tai su Sabina, ir vis kur nors įlįsdavome pasėdėti – tai vyno taurę išgerti, tai ko nors naujo paskanauti restorane, tai kavos su pyragaičiu... Viešpatie, ką dabar daryti? ”
Per sekančią penkiolikos minučių pertrauką, vengdama “užsirauti” ant kurio nors iš bendradarbių, Eliza pasikėlė liftu iš ketvirto iki paskutiniojo aštuoniolikto aukšto ir įsmuko į moterų tualetą pasisverti. Svarstyklės rodė penkiasdešimt tris su puse kilogramo.
Elizai pasidarė silpna, išpylė prakaitas - negali būti! Ji tiek nėra svėrusi per visą savo gyvenimą! Na gal ne per visą gyvenimą, bet įsidarbinus “Idealaus Įvaizdžio” reklamos agentūroje, jos svoris niekada niekada neviršijo penkiasdešimt dviejų kilogramų.
Nulipusi nuo svarstyklių ir nusiavusi batus Eliza vėl įmetė monetą į automatą - 53 kilogramai ir šimtas gramu, kas reiškė vieną - jos KMI lygus aštuoniolikai ir septynioms dešimtosioms arba dviem dešimtosiomis viršija kompanijos nustatytą maksimumą!
“Viešpatie, ir kaip aš galėjau taip apsileisti? Padėk man, Viešpatie, išsisukti iš šitos situacijos, ir aš pažadu ateityje kontroliuoti save. Pažadu svertis kiekvieną dieną, sportuoti”, – meldėsi Eliza.
Mintys vėl nuklydo į tą nelemtą dieną prieš ketverius metus, kada bendradarbė Justina buvo dviejų policininkų tiesiog išvesta iš biuro. Visi šnabždėjosi, kad jos KMI viršijo devyniolika.
“Pasmirdusi kiaulė, nusipenėjusi karvė, apsileidėlė Ir kokiais tik vardais jos nevadino. Nežinau ar sugebėčiau pakelti tokį pažeminimą.. ” – siaubas vėl sukaustė Elizą.
O ir jos reputacija bus sugadinta visiems laikams - užsitrenks praktiškai visų kompanijų durys. Sklido gandai, kad Justinai teko nusileisti iki valytojos darbo kažkokiame trečiarūšiame viešbutyje. Darbo, kur tavęs niekas nemato…
Eliza paskambino Sabinai, savo geriausiai draugei dar nuo vaikystės laikų, ir pakvietė skubiai susitikti.
- Centro kavinėje? – nudžiugo Sabina.
- Ne, parke, – nukirto Eliza. – Mano katytei skubiai reikia vitaminų.
“Vitaminai katytei” buvo Elizos ir Sabinos kodas reiškiantis vidurius laisvinančius vaistus, kurie buvo pardavinėjami vaistinėse tik su specialiais receptais arba juodojoje rinkoje už pusę mėnesinio atlyginimo. Sabina turėjo pažįstamą, kuri galėjo pagelbėti ištikus bėdai ir parūpinti vieną-kitą nelegalią tabletę.
Draugė dar norėjo kažką sakyti, bet Eliza paskubomis nuspaudė “Baigti pokalbį” mygtuką. Pasikalbės, kai susitiks!
****
Sabina atbėgo pavėlavusi ir susinervinusi - jos “vitaminų” kontaktas jau mėnuo kaip neatsako neį į telefono skambučius neį jokius kitus bandymus susisiekti. Ji bijo, ar tik nebus jos pažįstama “supakuota”. Jei taip, tai tada policija gali prisikapstyti ir iki Sabinos. O bauda už kontrabandą - pati žinai.
Eliza pravirko. Ašaros lyg pupos riedėjo skruostais, juodais rėželiais vagodamos išbalusį merginos veidą; praeiviai vis dažniau sulėtindavo žingsnį ir stabtelėdavo pasižiūrėti, kas čia vyksta bei pasidomėti ar nereikėtų iškviesti pagalbos.
- Eliza, neverk – Sabina ramino draugę. – aš turiu dar keletą užsilikusių tablečių nuo praėjusio karto, – atiduosiu tau.
****
Kitą rytą tik išbalęs veidas ir pajuodę paakiai priminė, kad Eliza praleido sunkią ir bemiegę naktį. Svarstyklės rodė penkiasdešimt du kilogramus ir šimtą gramų – skaičių, kuris nors ir buvo tolokai nuo idealo, bet turėjo apsaugoti nuo didesnių problemų bent jau iki sekančio patikrinimo.
Dešimtą valandą į konferencijų salę buvo įneštos svarstyklės. Iš paskos įslinko kompanijos gydytoja, Personalo Skyriaus direktorė ir skyriaus vadovas Tadas. Lyg mostelėjus burtų lazdele, visas skyrius sutartinai įbedė akis į kompiuterių ekranus apsimesdamas, kad nepastebi vykstančio pasiruošimo. Paniurę veidai ir ratilai paakiuose leido įtarti, kad Eliza ko gero buvo ne vienintelė, kuriai teko praleisti bemiegę nerimo naktį. Tik Aneta įžūliai žvalgėsi aplinkui.
- Pradėkim nuo jūsų, – Tomas pakvietė Anetą. - Paskui visi pagal abėcėlę – Beata, Dominyka, Edgaras, Eliza, Henrika...
****
Į konferencijų salę Eliza įžengė pakelta galva ir su šypsena lūpose: “Nebijok, - ramino save – mano svoris “čiki””.
- Penkiasdešimt du kilogramai ir penki šimtai gramų – monotonišku balsu atraportavo gydytoja. – KMI aštuoniolika ir keturios dešimtosios. Norma.
Eliza atsiduso ir nusišypsojus pažvelgė į personalo direktorę - iki trokštamo idealo, žinoma, netempia, bet oficialiai prie jos niekas negali prikibti.
Personalo direktorė - aukšta brunetė tobulu mėlynu kostiumėliu ir “karštais” sezono aukštakulniais – nepakeldama galvos kažką žymėjosi Svarovskio kristalais inkrustuotame bloknote.
- Tai galiu eiti? – guviai pasidomėjo Eliza.
- Ne, ne - dar ne viskas, – direktorė nusišypsojo plačia šypsena, atidengdama baltus perlinius dantis. – Mes žinome, kad kai kurie bendradarbiai norėdami skubiai numesti svorį naudoja visokias nelegalias medžiagas. Mūsų kompanijos tikslas yra pasiekti, kad tokie asmenys būtų išaiškinti ir nubausti, todėl mes dabar paimsime šiek tiek jūsų kraujo analizei. Jums juk nėra ko bijoti, ar ne?
Tik dabar Eliza pastebėjo padėklą su švirkštais ir kraujo mėginėliais.
- Štai ir viskas! – dar spėjo pagalvoti ir susmuko ant grindų be sąmonės.
****
Sekantys du mėnesiai Elizos gyvenime prabėgo lyg tikroje muilo operoje. Atsibudusi ligoninėje po kritimo, ji pirmiausią išvydo “Idealaus Įvaizdžio” teisininką, kuris kelias dienas budėjo ligoninės koridoriuje, laukdamas kol Eliza atgaus sąmonę. Pasirodo, keturi šimtai šešioliktas Kompanijos Nuostatų punktas skelbė, kad “Idealus Įvaizdis” draudžia atvirai eksponuoti žmogaus kūno vidinį turinį, įskaitant kraują. Visi kraujo mėginėliai privalėjo būti laikomi uždarame lagaminėlyje, kurį atidaryti galėjo tik specialius apmokymus praėjęs asmuo.
Elizos atvejis buvo klasikinis kompanijos taisyklių pažeidimo pavyzdys ir dar sunkinaciomis aplinkybėmis - bandant įbauginti pavaldinius. Jeigu Eliza nebūtų nualpusi ir krisdama nusitempusi visą padėklą su kraujo mėginėliais su savimi ant žemės, dauguma kolegų ko gero taip ir nebūtų sužinoję, kad tokie kompanijos nuostatai iš viso egzistuoja. Tačiau Elizai atsidūrus ligoninėje, situacijos nebuvo galima nutylėti ir praignoruoti. “Idealus Įvaizdis” pasisiūlė sumokėti už Elizos gydymą ligoninėje ir išmokėti vienkartinę piniginę išmoką už pasižadėjimą nekomentuoti įvykio ir nesiteisti. Eliza su džiaugsmu sutiko.
Nėšini didžiausia rožių puokšte aplankyti Elizos atvyko ir skyriaus deleguoti bendradarbiai priešakyje su Beata.
“Kur gi ne? - mintyse šaipėsi Eliza. - Tarp sudaužytų kraujo mėginėlių pakliuvo Beatos ir Dominykos kraujo pavyzdžiai”.
Tačiau didžiausia ir ko gero pati nuostabiausia naujiena buvo Personalo Skyriaus direktorės atsistydinimas bei visų jos iniciatyvų atšaukimas. Griežtoji direktorė, pasirodo, buvo taip užsiėmus naujų iniciatyvų generavimu ir įgyvendinimu, kad neturėjo laiko perskaityti ir įsidėmėti jau egzistuojančių kompanijos taisyklių ir procedūrų.
Pasinaudojusi netikėtai gautais pinigais ir proga Eliza susitarė su gydytoju ir paslapčia pasidarė skrandžio sumažinimo operaciją. Net Sabina neįtarė, kad jos geriausia draugė sveiksta ne tik nuo potrauminio šoko sindromo, bet ir po chirurgo skalpelio įsikišimo.
“Pagaliau nesėkmių ruožas baigėsi ir gyvenimas pasikeitė į gerą! ” – džiaugėsi Eliza. Svarstyklės rodė išsvajotąjį skaičių “Septyniolika” – idealų KMI, kurio nepavyko pasiekti net gražuolei Anetai.
Išsirašydama iš ligoninės Eliza šypsojosi ir pirmą kartą gyvenime spinduliavo tikru, o ne apsimestiniu pasitikėjimu. Vos spėjusi namuose numesti ligoninės krepšį, ji išsitempė Sabiną į parduotuves atnaujinti garderobo ir pasižmonėti.
- Man prašau trisdešimtą dydį, – išdidžiai ir garsiai reikalavo Eliza, vos įžengusi į parduotuvę .
- Šitas sijonas begemotei, o ne man tinka, - nusviedusi nepatikusį sijoną, Eliza paniekinančiu žvilgsniu nužvelgė pardavėjos liemenį.
- Jūs ką tik kiaulėms drabužius parduodate? - sarkastiškai teiravosi kitoje parduotuvėje.
- Eliza, kas su tavimi pasidarė? – išpūstomis akimis žiūrėjo į draugę Sabina. – Tu niekada tokia nebuvai!
- Tu manęs nepažinojai, storuliuke! – sekė Elizos atsakymas. – Tau irgi teks pasitengti ir numesti lašinukus, jeigu norėsi ir toliau su manimi draugauti.
****
Kitą rytą naujais drabužiais ir plačia šypsena pasidabinusi Eliza įžengė į savo senąjį kompanijos biurą. Verslo pasaulyje du mėnesiai - ne toks jau trumpas laikotarpis. Įdomu, kas dar pasikeitė? Kaip bendradarbiai reaguos į jos naują, akivaizdžiai sulieknėjusį kūną? Kada jai bus pasiūlytos aukštesnės pareigos, apie kurias užsiminė kompanijos teisininkas?
Pirmoji Elizą pasitiko Beata, apžiūrinėdama kolegę aiškiai nustebusiu žvilgsniu:
-Sveika sugrįžus, Eliza! Oi, …. kokia tu liekna…
- Ligoninės maistas – ko norėti? – Eliza kukliai nuleido akis.
“O štai Beata, panašu, priaugo svorio. Ji dabar panaši į … tikrą kiaulaitę – nusistebėjo Eliza. - Oi pažiūrėsim, kas bus per sekantį KMI patikrinimą! ”
Prie gretimo stalo Anetos vietoje sedejo nauja mergina - aukšta, šviesiaplaukė ir …. stora.
“Kas yra? Ar man vaidenasi, - dar pagalvojo Eliza. – Skyriuje vienos nutukelės! ”
- Sveika sugrįžus, Eliza, - prie stalo stabtelėjo skyriaus viršininkas Tadas. – Ar negali pas mane dabar užeiti?
- Žinoma! – džiaugsmingai pašoko Eliza ir nukaukšėjo į Tado kabinetą.
- Eliza, aš toks laimingas, kad tu pasveikai! Mes čia visi dėl tavęs labai jaudinomės.
- Ačiū, aš dėkinga už rūpestį, - Eliza mandagiai šyptelėjo.
“Įdomu, ką man žadi pasiūlyti, Tadai? ” – blykstelėjo mintis.
- Eliza, kol tu buvai ligoninėje “Idealaus Įvaizdžio” agentūra pakeitė vystymosi strategiją, – Tadas atsilošė kėdėje. – Paskutiniai medicininiai tyrimai parodė, kad žema kūno masė neigiamai atsiliepia žmogaus protiniams ir fiziniams sugebėjimams, todėl negali būti toleruojama “Idealaus Įvaizdžio” kompanijoje. Mums teko atsisveikinti su darbuotojais, kurių KMI buvo žemesnis nei aštuoniolika. Mums bus gaila prarasti ir jus, Eliza, bet “Idealus Įvaizdis” yra nesuderinamas su anoreksija…..
Elizos akys išsiplėtė:
- Jūs juokaujate, Tadai..?
- Ne, nejuokauju, Eliza, – Tadas papurtė galvą ir paspaudė ant stalo besipuikuojantį raudoną mygtuką.
Duryse išdygo du policininkai.