Visada

PROZA

`

– Visada kažkas Žemėje turi gimti, ir mirti kažkas turi, visada, – man pasakė keista
žmogysta;

Aš negalėčiau nusakyti sutvėrimo to lyties; Dabar, net nežinau kodėl? Kalta aukšta, nekrintanti mano kūno temperatūra, išsekę kūno jėgos, trūkinėjanti sąmonė, sunkumas koncentruoti žvilgsnį, o gal paprasčiausiai - gal sutvėrimas tas, žmogysta, neturėjo lyties?.. Dabar nežinau kodėl,  bet negalėčiau nusakyti jo lyties...

Būtybė ta, belytė, atsirado nei iš niekur; kai aš jau tris paras taip merdėjau, toli toli nuo miestų, nuo žmonių, ir jau galvot pradėjus man labiau vis, kad nesinori man, taip, čia numirti netikėtai, tas sutvėrimas keistas, be lyties, aplinkui vaikštinėjantis, lyg savame sode, lyg savame kieme, taip atsiradęs nei iš niekur, toliau kalbėjo:

– Jei dabar nenori mirti, gali nemirti, bet tik pažadėk į savo vietą atiduot gyvybę sau brangiausio žemėj gyvo kūnu, po dangumi, ir tu toliau gyvensi; bet kažkas mirti turi dabar už tave, arba dabar turi tai padaryti tu.

        Visada kažkas Žemėje turi gimti, ir kažkas turi mirti, visada.



          Ir aš pažadėjau- nes taip nenorėjau mirti čia, taip netikėtai; o ir nežinojau, kas ta brangi gyvybė man, kurią dabar aš pažadėjau;  tik pamenu, kad dar paklausiau, kaip aš ją atiduosiu mirčiai, jei ji- gyvybė pažadėta ta, ne mano bus, ir nežinau kieno?..
O tas keisčiausias padaras, sakyčiau, žmogaus paveikslui artimiausias, tik te-pasakė, kad dėl to man rūpintis visai nereikia, tereikia tiktai mano sutikimo, jei noriu dar dabar gyventi, o nemirti.
– Gerai, aš sutinku atiduoti gyvybę to, ko nežinau, juo labiau, kad net nepažįstu...

Ir ji tuoj, čia pat, nustojus vaikštinėt, ir kalbėti su manimi, tas sutvėrimas ėmėsi triūsti- žoles kažkokias ėmėsi po mano galva kišti, kaip pagalvę, ir aš pradėjau snausti; Jaučiau, kaip padaras belytis klosto mano kūną kažkokiomis lyg žolėmis, o gal ne žolėmis, gal nendrėmis, o gal lapuotomis šakelėmis?.. „iš kur jos, stepėje? „ - norėjau pagalvoti dar, bet nesuspėjau, kai mane pagavo nepažįstama melodija, kurią mane klostydama, niūniavo ta žmogysta; Melodija- tokia liūdna liūdna ir taip graži graži, tai tolstanti, nutolstanti, sugrįžtanti, ir vėl... taip vedanti paskui save, kažkur, tokia graži graži ir taip liūdna liūdna, man nepažįstama, ir taip nostalgiška melodija, kol aš akis atmerkiau vėl ir krūptelėjau- ten buvo taip tylu, kiek akys tik užmato į visas puses,
T y l a:

Dangus žvaigždėtas - nusileidęs
iki horizonto raibas žvaigždėmis
virš stepės

ir tylu;

Lyg šalta – atsistojau, ir
nei šakelių nei žolių,
tiktai šiurkšti velėna ir tyla.
Ir nieko:

nei pagalvės, nei to sutvėrimo, ir liga jau kažkur pasitraukus, ir nežinau- ar ta žmogysta buvo, ar ją tik kliedesy, nuo karščio, kaitinančio smegenis, regėjau ir girdėjau, kalbėjau ir klausiausi jos niūniavimo

gražaus... 

ir po šiai dienai, nežinau...



* * *


Kitą kartą,
kai laikas piėjo arti arti
man
numirti -

ir skersvėjis per stuburą
sakytum vamzdeliu toks vėjas genamas aštrus
per stuburą patraukia
ir vėl
sakytum kaip prieš audrą
nustojus vėjo krūptelėjimui menkiausiam

stojusi tyla ir stingusi
sustingus akmeniu tylos-  lyg bus sprogdinamas ir jis lėks skeveldromis
tylos granito į šalis
arti arti

aš suklusau,
sustingau
ir tik

tykšt!


sakytumei vinis įsmigo šaltas lašas
įkaltas iš aukštai aukštai man į viršugalvį;

aš galvą užverčiau– matau:  varveklis
nuo karnizo
jau užaugęs.

jis nelašėjo
(ko tai) tik tas vienas
lašas:
Tykšt! -  ir daugiau nieko,
už karnizo
tik vaiskiai
mėlynas dangus
be debesų,
ir toks vaiskus
žinojimas: 
„ką tik

kažkas

pasauly

už mane
padarė tai - kažkas jau numirė – man to daryt
ne[be]reikia... “

Apsidžiaugiau ir pažadėjau - na,
kad
gal

ir aš taip

už ką nors

kai reiks kam nors
kur nors ir kada nors
labai

tai gal ir aš
kaip nors
ir aš taip
už kažką...

galėsiu
kitą kartą.