Aš tyliai pasakiau

... pabunda protas,
jis šaltas, kaip diena,
kai išlydėjau tėvą į kapus
ir toks skaidrus, kaip veidas Dievo,
pramogaujančio – bepročio,
kurį netyčia įsileidau į namus,
nes pagalvojau, kad atėjo laimė.

Pabunda protas ir žinau jau,
kad aš nebeskolinga  niekam,
susimokėjau su kaupu,
gyvenimo gavau -
semiu kiek noriu,
pro pirštus kažkiek išbyra.

Ei, imkite tuos trupinius,
gal pasisotins, gal kažkas pasprings,
o man neįdomu jau,
man gana.

Aš nerėkiu,
ko raukot antakius, protingieji?
aš tyliai pasakiau
gana...