Rašyk
Eilės (77630)
Fantastika (2271)
Esė (1539)
Proza (10841)
Vaikams (2659)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Saulė nėra mano namai, ji mano gimdytoja. Bet aš labai norėjau turėti namus, nes niekada nežinojau ką reiškia turėti namus.
Man sakė, kad aš būsiu silpno regėjimo, mėlyno kraujo ir karštos širdies savininkė. Neblogas derinukas, kaip pirmam startui, bet tada galvojau, man būtų užtekę didelių „papų“ ir didelės „subinės“, kad į save atkreipti dėmesį. Aš gi žinojau kur mane siunčia ir mačiau kas tuo metu buvo ant bangos. Maži vaikai retai, kada turi balsą prieš vyresniuosius, nes vyresnieji mėgsta būti gerbiami ir pagerbti. Aš buvau dar tik vaikas, nesiginčijau. Žinoma, iš prigimties būdama smalsi, paklausiau, o kodėl taip, o ne kitaip, kam to reikia ir už ką..? atsakymas man kaip vaikui, buvo nevaikiškas, deja. Nematysi toli, bet gerai matysi iš arti ir žinosi kas dedasi aplink tave, tau visada bus šalta ir šaltas kraujas privers nepamiršti savo prigimties, nes visada ilgėsies Saulės, karšta širdis išmokins tave tapti tiesiog žmogumi.
Žmogus. Tuo metu, man atrodė šis žodis kaip sunkiai įveikiamas pirmas tariamas vaikiškas garsas „gū-gū“, viso kelio tikslas, egzaminas, prasmė, o gal mano namai. Namai, kuriuose aš pasijausiu gerai, patogiai, taip kaip pas savo mylimą mamą.
Ir štai, aš, gimiau iš didelio noro būti. Mano norai visada pildosi. Tiesa pasakius, dabar man atrodo, kad užknisau ten danguje tai dėl šventos ramybės, išmetė, čia. Būti kaprizingu vaiku yra labai naudinga, nors gal ir nemandagu.
Su metais augau, stiprėjau ir gražėjau. Viskas buvo gerai. Atrodė lyg ir gerai...
Naktimis žvelgdavau į užkoduotus žvaigždynus ir verkdavau susisukusi antklodėje, dienomis žvelgdavau į Saulę ir vėl verkdavau, nuo akių skausmo ir ilgesio..
Aš vis dar buvau vaikas, bet pilnametis vaikas, kuris vis dar ieškojo savo namų.
Žinoma, neturėjau nei didelių „papų“, anei „subinės“ ir niekas į mane nekreipė dėmesio, visi žmonės buvo užimti, skubantys ir nervingi. Nesvarbu, kad tada jau nebeverkiau, o jei ir būčiau, tikriausiai irgi nebūtų pastebėję, tiesiog, paprasta mergaitė su kaštonų kasa, ryškios rudeninės akys ir baltai rožinė šypsena.
Labai mėgau valgyti parke karamelinius ledus ir žaisti kortomis. Juokingi jaunos panelės būrimai iš serijos „myli, nemyli, glosto, bučiuoja, keikia, svajoja“.. Laikas parke prabėgdavo labai greitai ir negailestingai, bet vieną dieną jis ėmė ir sustojo.
-Gera diena, miela panele.
Sėdint ant žolės teko pakelti akis į viršų ir pasisveikinti su ramaus tembro savininku, kurį sunku buvo apžiūrėti, nes jo atvaizdą dengė aštrūs ir skvarbūs saulės spinduliai ir jeigu norėjai, galėjai pamanyti, kad nusileido pats angelas iš dangaus.
-Kam gera, kam tik diena. Teko atšauti.
-Gal panelė norėtų pasivaikščioti po parką?  Pagaliau pritūpęs angelas leido pažiūrėti tiesiai jam į akis ir išvysti jo skulptūrą  pagamintą (tikriausiai) iš mėsos ir kraujo. Jis buvo labai gražus, neklydau, visas angelas angelietis. Greičiausiai iš „playbojų“ skyriaus, gi turėtų ten būti toks skyrius ar poskyris pas dievulį. Trumpiau tariant apie tokius vyrus dažnai svajoja blondinės. Tamsiaplaukis, rudų akių, aukštas, lieknas, romantiška nosimi, plačių delnų ir tvirto sprando vyras. Visa laimė, kad be sparnų ir baltų lininių apdarų. Labai keistas jausmas buvo tada. Prisiminiau, kad man kažkas sakė, apie tai, kaip mes visus gyvenime sutiktus žmones prisišaukiame patys, o ką vėliau su jais daryti, tai mūsų pačių reikalas. Aš norėjau su juo tada kažką daryti ar padaryti, bet kažkas mane laikė. Pirma mintis buvo įkasti ir suleisti nuodus iki raudonų kūnelių, kurie nyktų su kiekvienu mano nuodų lašu ir jis mirtų nuo mažakraujystės, antra mintis paleisti jį vėjais per parką su mano pusiau nuvalgytais ledais.. Trečios minties nebuvo, bet..
-O tu esi parko „manjakas“? Leptelėjau ne į temą.
-Pats tikriausias. Ir nuaidėjo jo angeliškas juokas per pievas žalias žalias žalias...
Ir tada pirmą kart iš saulės zuikučio tapau tikru žmogumi, nes karštai užsidegė širdis.
2015-01-14 22:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-01-15 16:24
Kailas Spenseris
Seniai besikalbėjom, Zori. Ką gi. Perskaičiau tavo kūrinį. Nors, tiesą sakant, nežinau, kuriai kategorijai iš rasyk.lt žanrų jis turėtų priklausyti, - taip, proza gali būti ir trumpa, bet aš kaip skaitytojas, kaip auditorija, tiesiog nežinau ką man reikia pasiimti iš šios nuotrupos. Nežinau, ar tai grynai tik tavo asmeninis kaprizas, nuotaika, išgyvenimas, kurį tu norėjai pademonstruoti žodžiais, o galbūt tai visiškas proziškas farsas, t.y. tyra kūryba, bet aš manau, kad tai yra pirmas variantas. Tarsi kažkoks savęs ieškojimas. Tačiau nesubrendęs. Nesuagęs. Nepasiruošęs kitiems žmonėms. Bandymas. Kažko. Kažkam. Tu stilistiškai gebi kurpti. Tačiau yra ir nemažai elementarių klaidų, kad ir žodis „manjakas“ - „maniakas“ ir taip toliau, ir panašiai. 


Beje, akimirką man pasirodė, kad apibūdinai mane. Žinai, ties ta dalimi kur rudaplaukis, romantiškos nosies, aukštas... Zori, gal tu mane myli. Ne, juokauju, aišku, kad nemyli.


Žodžiu, 2.5, taigi, trys, nes... Kalėdos. Dosnumas. Gėris. Taika. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą