Rugpjūčio mėnulis

* * *
– Meilės nėra! Meilės nėra!
– Taip taip - nėra; bet ko čia plyšauji?.. , – atsiliepia nuo suoliuko, pažadintas, senyvo amžiaus benamis, ramindamas lyg girtą, lyg pamišėliškai įniršusį, šaukiantį į dylantį mėnulį jaunuolį miesto parke, parklupusį po rugpjūčio nakties dangumi.
– Kažkada aš irgi galvojau, kad ji yra, - tęsė toliau benamis, - o kai ji mane apleido, pradėjau stipriai gerti, praradau turtus, paskui namus, o dabar ir nežinau, štai - jei jos nėra - kodėl aš čia?.. miegu gatvėj ant suolo, nei turtų, nei namų, nei duonos... jeigu jos nėra?.. Neplyšauk taip, nėra tai nėra - kas verčia tave plyšauti čia dabar, – jau gyviau, nei pradėjo kalbėti, sako senis, sėdintis ant suoliuko, parko tamsoje, ir staiga, lyg ko tai sunerimęs, po minutės nepatenkintai papriekaištauja, lyg pats sau, lyg jaunuoliui: – prižadinai, blyn, dabar tai vėl neužmigsiu, pilvas gurgia, išgert nėra ką? Odekoloną - uždraudė nenusipirksi, o degtinės - nėra...  pinigų-nėra... o tu sakai Meilės, cha cha cha... -  valkata, pradeda juoktis, bet jaunuolis nepalūžta savo nuotaika, jis rauda toliau, ir vėl seilėjasi vėl, lyg vėl grasindamas užsivesti:

- Meilės nėra, ir nebuvo, ir nebus - yra tik iliuzija, kad yra Meilė, bet jos pasirodo nėra, jos nėra...

- Kartais sapnuoju, kad valgau ruonieną, - vėl pradėjo ramiai, po neilgos pauzės valkata benamis, - pamenu, kartą pamačiau, vaikas būdamas, per televizorių, juodai baltą, spalvotų dar nebuvo, kaip čiukčiai ant ledo mėsinėja sugautą ruonį, ir čia pat, po gabalėlį atsipjauna, kiša tą žalią mėsą, baltą tokią, kaip nežinau kas, kiša  į burnas, šypsosi vieni kitiems, rankos jų blizga, ir valgydami jo mėsą, toliau jį mėsinėja; Nuo tada jau, kai pamačiau,  labai norėdavau paragauti, koksai tos ruonienos skonis. Ir dabar kartais sapnuoju, kad valgau ruonieną, bet nežinau, koks jos skonis- nežinau, kas tai yra; Pabudęs sau pagalvoju, tai koks jos skonis? ar jis koks nors yra?.. Jei taip, Mirtis atėjus, mano, manęs paklaustų - mano paskutinio noro, prieš paimdama mano kūną, tai tikriausiai ruonienos paprašyčiau; nors skonio ruonienos, ar toks yra?..

bet ar ji klaus?

kaip manai - ar yra Mirtis?.. - vėl klausia jaunuolį, senyvo amžiaus benamis, kuris rodos jaučiasi, daug laimingesnis ir turtingesnis, nei tas jaunuolis, kaip pati jaunatis, nors ir ką tik

pažadintas, 

dylant rugpjūčio
mėnuliui,

miesto parke,

šiltą, bet tamsią - ne šviesią
naktį -
taip senstant pilnačiai,

ką tik pažadintas - ką tik
nubudęs,

iš visos širdies
plyšaujančio jaunuolio,

skelbiančio žinią,
kad

„Meilės nėra! „



* * *
– Dievo nėra, nėra Dievo, nė-ra.
-  O kas yra Dievas, ką? kur jis? - išėjo... tai kas dabar bus?.. - klausia ir klausinėja sunerimęs

vaikas, jau po Rugpjūčio delčios,
savo susirūpinusios motinos,
laikančios rankose,
ką tik skaitytą laišką.
ir pro ašaras išlemenusios frazę:

„Dievo nėra“