Radijas

Girdžiu jį nuo ryto, iki vakaro. Bandau šį įprotį riboti, Kuo toliau, tuo labiau tai darosi nebe visai geras užsiėmimas, iššaukiantis vidinę paranojinę būseną, kad esu visų svarbiausių įvykių sukūryje.
Rytas prasideda žiniomis ir laida ūkininkams, kuri pas mus turi savo rimtąją auditoriją. Vėliau žinios, kas valandą ar pusvalandį. Pro radijo skylę išgirstu, kaip Euras keičia Litą, o Litą keičia Lietuvos paštas. Ir kaip pensininkai, išsikasę įkapėms skirtą turtą nešasi barškančius žemėtus „Kėdainių konservų fabriko“ agurkų stiklainius į keityklą. Po euro įvedimo niekur nebuvau išėjusi nei išvažiavusi, tad dar nelabai nutuokiu kokia apokalipsė ten vyksta.
Paskui prasideda dienos diskusijų laidos. Žurnalistė, nesuprantu, ką ji valgo, kad niekada nepersidirba ir yra žvali 24 h 7 dienas per savaitę, gvildena aktualijas. Kaip bebūtų, ji protinga ir žino viską. Nuo privalomo priešmokyklinukų lavinimo, iki susišaudymo. Galų gale pasijaučiu taip, tarsi tie teroristai jau čia, ir jie jau beveik žiūri pro langą. Juolab, kad žinių priepuoliai kartojasi, kas pusvalandį, ir kažkas iš lietuviškų baisiai svarbių žmonių su kostiumais, jau siūlo pas mus parengti antiteroristinį planą. O ikimokyklinukai, kuriuos reikia lavinti privalomuoju būdu, paskiepyti ir mokyti sklandžiai skaityti bei gražiai elgtis su šakute, šoka ratuku apie mūsų tvartą.
Dar būna rubrika pavadinimu „Ganytojo kvapas“. Ūkyje ganoma daug ir kasdien. Nė viena mūsų avelė šiais metais nepaklydo. Bet plieniniam balsui tai nerūpi. Su juo leidžiuosi švelniai išganymo operacijai, su visais šalutiniais poveikiais, smegenų programavimais ir lyriniais nukrypimais apie tai, koks popiežius yra geras.
Ir galop vakare - kulminacija. Kai į laidą „Sveikinimų ratas“ paskambina sveikinimų rato bičiulė p. mokytoja iš Panevėžio, o Loretėlė ją bringt, ir išjungia iš eterio pačiame karštume, neleidus viešai pakviesti maldai, mano diena baigiasi juoko priepuoliu. Laidos vedėja tiesiog paaiškina, kad sveikinimų laidos klausosi įvairių religijų atstovai, ir mes nuėję į turgų gi neskleidžiame savo religijos, viskam yra laikas ir vieta. Tai piktdžiugiškai smagiai įsidedu į galvą, su mintimi „nu pagaliau vieną kartą ją išjungė“, supratus, kad nieko dar beveik neatlikau ką reikėjo, ir nieko nepadariau ką norėjau. Visą dieną tiesiog buvau kažkokių ir kažkieno, (tik ne savo) įvykių centre. Kurie šiandien, dabar, čia manęs beveik neliečia. Ir jie man nedavė nieko, o praėjo su dar viena praklausyta diena, per tą norą iš vienkiemio viską žinoti „kas pasaulyje darosi“.

Kartais labai linksma pasiklausyti radijo ir ten besiputojančio pilnaties senolio, kad kažkokiam vietinės reikšmės labai svarbiame konkurse išrinko Lasytę, o ne Deivį. Bet tiksliausia ir geriausia informacija ateina tyloje. Apsidžiaugsiu, ir kai vietoj žinių iš sugedusios informacijos skylės vieną dieną išgirsiu palaimingą ššššššš.