:))).. Jūs pavarėte čia, Gunta :). Skaičiau ir juokiausi.
Nu pamiršau tą Liną nutrinti - tai ką dabar...? Yra kaip yra :).
Gerai, grįžtam iš kraštutinumų - kad eiliukas paprastas - sutinku.
Kažko įspūdingo ir nekūriau ;)....
na ne, aš nenoriu gilintis kas su kuo asmeniškai miega ir kiek turi per metus noro fiziologinio, ir kokias seksualines pakraipas- tai tikrai yra labai nuobodu-esu saite šiame dėl LITERATŪRINĖS kūrybos. tai tiek - o jau kas ten su kuo miega,tai yra jų asmeniniai reikalai. aš kalbu apie temą, ir interpretaciją.
skaitau pirmą posmą ir interpretuoju taip:
Lyrinis herojus jau snūduriuojant žmogiškai dvasiai (reiškia jau kolektyvinė žmonijos dvasia jau eina miegučių - na žmonės jau miega, pirmą posmą žiūri sapno ateinančio snūduriuoja):
"Sekmadienio nakty pavargus
Jau snūduriuoja žmogiška dvasia. ",
pas kažką dar iš žmonių, ta dvasią nesnūduriuoja, nors dominantėje (žmogiška tai kolektyvinė žmonių dvasia- visumoje) jau miega, bet pas pavienius žmogelius, (tai kompozitorius, kokius nors dailininkus, mokslininkus kūrėjus, žodžiu pas pavienius žmogelius, kurie santarvėje su vienatve, vyksta gyvenimas. Visi kūrėjai kuria vienatvėje, todėl naktis, pats geriausias laikas tam procesui,nei skambina niekas, nei užeina, nei triukšmo- nėra blaškančių faktorių, tai ne kolektyvinėje žmogiškoje dvasioje, o pas pavienius žmogelius vyksta pats kūrybinis procesas, iki paryčių, kaip ir pas šį lyrinį herojų, jis dar būdrauja, ir jo dvasią apsėda budrumas visiškas, ji (dvasia) gėrisi nakties gyvenimu po dangumi, o ne snūduriuoja, kaip kolektyvinė žmogiška dvasia tuo metu,
štai:
"Sužimba tarsi dangaus žvaigždės
Mintis, pasidabinusi marška. "
na ir ką ji veikia, o gi kuria, vienatvėje ir tyloje iš liūdesio planetos. (tikriausiai romansą, ar lyriką. matote, liūdesio paprasti žmonės- ne kūrėjai, kratosi, o kūrėjams liūdesys klodų klodai, ir jie tą liūdesio energiją transformuoja ne į blogą, o į gerą, tai yra nesikrato, o sukuria gražų romansą,ir klausydami ne kūrėjai, vis tiek pajaučia tą emocinį dažnį, ašarą nubraukia, ir jau nesako kad liūdesys yra blogai- sako gerai, gražu...)
štai:
"Suguls galvelėn liūdnos eilės
Sluoksniuodamos vienatvę su tyla.
Pavargus glausis prie pagalvės
Paskendusi tylėjime... Viena."
na ir pasirašo autorius "Lina";
bet manęs dar nekabina, tas eiliukas, bet juokinti juokina; kurti visada žmogus kuria vienatvėje, tada kūrybinė energija teka geriausiai - ir dėmesys būna neblaškomas, na o jau paryčiais, reikia gi kažkada ir pamiegoti, ne?.. bet kai kūrėjas eina miegoti, jau kolektyvinė dvasia (žmogiškoji) antrą posmą įpusėjusi žiūrėti miego, ir keltis.
na štai, jūs norėjote interpretacijos Lina Peter, aš jums ją parašiau.
asmeniniai gyvenimai manęs tikrai nedomina, dar daugiau, neprivalu domėtis autorių asmeniniais gyvenimais, kūriniai ir asmeniniai gyvenimai yra skirtingi dalykai; o jau kas jums yra akstinu, įkvėpimu, sudėti vieną ar kitą eilėraštį, nutapyti vieną ar kitą paveikslą - tai jau jūsų kūrybinė virtuvė, aš žiūriu į patiektą "gatavą" produktą. nesidomiu jūsų kūrybinė virtuve. neprivalau. :)
beje, vulgarus realizmas apvagia kūrybą, kūrinio vertę, geriau traukite tai iš pasąmonės gelmių, tai tikroji kūryba, o kopijuojamas gyvenimas jau yra buitinis tikrai vulgarus realizmas.
o tai kas jus įkvepia temai, kūriniui, tai jau jūsų asmeninės kūrybinės virtuvės reikaliukai, tas akstinas; jis gali būti visoksai, gal viena miegate, o norite ne viena, gal žvirblelis už langelio keistai pasižiūrėjo ir jums toptelėjo mintis, o nuo jos ir visas kūrinys - tai jau akstinas kūriniui, kuris yra autoriaus kūrybinė virtuvė. ;)
Ai, Gunta, nėra to vyro...:). Miegu viena :)...
Tai ir eiliukas paprastutis išėjo :)...
O kalbant apie žmogaus fiziologinį poreikį - turėti kažką šalia - tai momentinis dalykas, priklausantis nuo tuometinės nuotaikos ir užsiėmimo... Ir šuo kariamas pripranta - o ką jau ten kalbėt - žmogus... Prie vienatvės priprantama. Tada sėdi viena ir mintiji visokius niekus.... ale, eiles... ;)
nu ir prijuokinai;
kūrė kūrė Lina, galiausiai nuėjo miegoti, vyras jau antrą posmą knarkia, o ji dar ir atsigulusi, toliau kuria.
atsargiai lina, pabiegs :D (jei taip dar porą vakarų.)
nu ir pažiūrėkime filosofiškai:
Vyras ir žmona, riekia nuo vieno kepalo duonos riekę, valgo susėdę už vieno stalo, augina tuos pačius savo vaikus, miega vienoje lovoje BET REGI skirtingus sapnus.
Miegojo su žmona, vienoje lovoje, o sapnavo kad su meiluže smaginasi. NU IR?.. ir analogiškai atskirai.
kaip ir miegojo vienoje lovoje, bet vienas požeminiuose urvuose rausėsi, kitas žvaigždynų sietynuose sklandė- o kūnai jų miegojo vienoje ir toje pačioje lovoje...
tai kad, mesk tą iliuziją į šoną, kad esi ne viena - o nemesi, mirtis ją atims, mesk pati, kol neatėmė dar - ją metus mylėti netrukdo; O tiesa yra tokia, žmogus vienas gimsta ir miršta jis vienas, nors gyveno visą gyvenimą iliuzijoje, kad jis ne vienas. tai čia jau rimčiau. filosofiškaiu, ne Lina viena-visi vieni. Ir vyras knarkiantis lovoje, ir žmona jo, atėjusi jau po geros valandos, kai tas užknarkė. Visi, kad ne vieni - tai iliuzija.