Miela Gunta, ačiū už pastebėjimus. Labai malonu, kad skyrėte mano kūriniui šitiek laiko ir energijos. Pasistengsiu pasitaisyti :), nors apie purvinas gatves - ne man rašyti... O kas dėl gyvenimiškos patirties - galėtume pasivaržyti. Mano vaikai jau nemaži ir į priimamąjį siūlų išsitraukti nuvažiuoja patys... Leiskite pastebėti, kad lengviausia yra nuteisti kitą žmogų - visai nieko apie jį nežinant... Tokiais atvejais visada pagalvoju - iš kur pas žmogų šitiek pykčio...? Gero vakaro, ponia Gunta ir lengvos kūrybos...
Ačiū, Mute, Regita, mėlynai juoda fėja, Mr_mxystipik ir p. Juozai. Labai vertinu Jūsų nuomones. Įsiklausysiu į jas. Dėkoju Jums. Iš tiesų - eilės rašytos gan sunkią akimirką, bet tai buvo kažkada...
paviršutiniškai paplaukiota, vartojant tokius žodžius kaip širdis, kas pats savaime subanalina tekstą tame prašyme, aš jokiu būdu ne prieš širdis ir prašymus, tačiau reikia stengtis atskleisti tai kitu kampu galbūt ne tokiu įprastu, žodžiai patys nesusideda į rišlų tekstą , reikia juos klijuoti gilesnėmis metaforomis, mažaiau girdėtomis.
taip taip - būna ir širdys vampyrauja...;)
atvežė autobusą vaikų (autobuso avarija,jame važiavo vaikai), kuris pakeliui miršta,kurį galima dar atstatyti, (jei nei sekundės nepavėluoti) bet sustojo koridoriuje išsižiojėlių ligonių būriai (iš visų palatų išėję) laksto daktarai seselės, ne vieną atvežė, kas mirė,kas miršta, kas merdi - vaikiukai; ir aš kaip tik tą dieną dukrą nuvedžiau siūlus po apendikso išimti. (ta diena paskirta buvo.) klausiu koridoriuje tų moterėlių, kas čia vyksta, ar kokia evakuacija; tai kai ji pasakė... siaubas apėmė; sakau,daugių daugiausiai ką galite padaryti,tai eiti į palatas ir netrikdyti personalo be reikalo - plius kelią atlaisvinti; nu, o mes su dukra apsisukom, ir kitą dieną atėjom, net neieškoję jokių daktarų.
nu tai toks čia jūsų širdies ir virpėjimas; Alkanos širdys tokių emocijų, kai ne jos merdi - įvairovė jų kasdienėje rutinoje... (kaip ir tam ligoninės koridoriuje "vajėzau Jėzau, kokia nelaimė kokia nelaimė"- sustoję visi ant tako, širdelėms savo pavirpėjimą kuria...)
esmė gi ne mirtis, o neužbaigtas gyvenimas. Mirtis pas visus yra - gimei reiškia mirsi;
nekentėk, suprask kodėl kenti? juk tas kentėjimas tavo...
o čia:
Tu pakentėk – dar bus ir pakilimų. (O jei nebus?..) :D
Galbūt sulauksi Tu pavasario širdy. (gal- viltis durnių motina - gali mergaitės prie kino teatro palaukti su bilietu rankoje, į pasiglamžymo seansą-gal ateis gal neateis, o čia jau ne į jokius vartus tokie pavirenimai...ale tariamos "širdies")
Gal dar sušvis... Tava žvaigždė nurimus...
Turi atrasti dar jėgų savy... (o jei nesutviks, ir kokia žvaigždė- kas miršta todėl kad netviska kaip žvaigždė, tai tegum tviskinasi...)
O šitos niūrios, tamsios naktys –
Apgaubs tave – kad užsisklęstumei nakty. (i čia jau totali nesąmonė naktis apgaubs tave, o ką dar niekaip neapgaubė, tai ko dabar laukia, ir ką reiškia neužsisklęst savy?...)
jei man kas, po ranka, va visą šitą pliurpalą, tokį demagogišką tuščią ir lėkštą savo nemotyvuota panegirika lietų į ausį tą akimirką, kada norėtųsi "pabaigt gyvenimą kartu, su savo vidiniu balsu, ties šituo pilku granitu", tikriausiai trinktelėčiau kaip kokiai užstrigusiai vinilinei plokštelei, kad išsijungtų.
V.Mykolaitis putinas:
"ar ne geriau ir man, ir tau
pabaigt gyvenimą kartu
ties šituo pilku granitu?
o jis atsakė:
- suprantu..."
atkarpa iš III eilėraščio "tu meile netikėk", sudarančio eilėraščių ciklą "KRINTANTI ŽVAIGŽDĖ".
jeigu ką, susiraskite ir paskaitykite V.M.P. Raštai - pirmą tomą,kur sudėti eilėraščiai autoriaus; ten tikrai bus. arba šiaip kokiame nors Lyrikos jo rinkinyje, bet gali ir nebūti, o raštuose tikrai.
nesiimkite temų,kuriose nieko neišmanote, nes dar trūksta gyvenimo dvasinės patirties, nes eilėraščiai turšti,kuriuos "jungti" norisi :) tokia juose yra tuštybė ir netiesa.