Išgyvenimas. Pradžia

Pasaulis nuėjo velniop. Kvaili savanaudžiai žmonės išgręžė iš žemės viską, ką sugebėjo. Nebeliko naftos, metalų, kitų vertybių. Vis labiau chemikalais prisotintas maistas iššaukė mutacijas. Buvo išžudyti gyvūnai. O kur dar begalė karų ir bombų, pavertusių didžiąją pasaulio dalį griuvėsiais ir išnaikinusių didžiąją gyventojų dalį. Liko vos pora miestų, tinkamų gyventi. Valdomi didžiulių monopolijų jie spaudė ir išnaudojo paprastus gyventojus iki absurdo ribos. Vis kilo kainos, žmonės neįstengė mokėti už būstą ir maistą. Tačiau net benamiais būti nebuvo leidžiama. Asmeninės turtuolių armijos patruliavo gatvėse ir prižiūrėjo tvarką, o radę benamius iškart ištremdavo juos į griuvėsius. Kažkurie mėgindavo ten gyventi, bet dažniausiai mirdavo nuo bado, būdavo sumedžiojami mutantų ar išprotėdavo. Dauguma griuvėsiu buvo prieinami betekam, bet juk žmogus nebūtų žmogus jei iš pavojaus neišpeštų malonumo. Turtuoliai aptvėrė arčiausiai miestų esančius griuvėsius su visais mutantais ir ištremtųjų gaujomis viduje ir pavadino tai „Išgyvenimu“. Bet kuris norintis miestietis galėjo užsirašyti į šį projektą. Kariai įmesdavo jį ar ją į griuvėsius be jokio ginklo, nuorodų ar šarvų ir turtuoliai stebėdavo kaip žaidėjams sekasi. Tikslas buvo išgyventi kuo ilgiau, surinkti kuo daugiau taškų žudant mutantus ir žinoma atrasti įvairias nuo karų užsilikusias vertybes. Aukso, sidabro ir kitų brangenybių kainos išaugo nežmoniškai. Kadangi nebeliko iš kur jų kasti turtuoliai pirkdavo ir perdirbdavo seniau gamintus papuošalus. Taip pat tiko metalo laužas, mikroschemas, dėl jose esančios platinos tiesiog graibstė. Na ir žinoma senasis menas. Viskas nuo mažyčių statulėlių iki milžiniškų paveikslų. Viskas, kuo turtuoliai galėjo puikuotis. Viskas, ką sugebėsi gauti ir išsinešti bus parduota už didžiulius pinigus ir dar vienas mirtingasis kuriam laikui atsiplėš nuo purvo ir bado. Bent jau taip žadėjo „Išgyvenimo“ kūrėjai. Tiesa buvo truputi bjauresnė. Pagal statistiką vos trys žmonės iš tikro išėjo gyvi ir turtingi. Visi kiti šimtai bandžiusių žuvo viduje. Mano tėvas buvo vienas iš jų.
Kai gimiau, „Išgyvenimas“ gyvavo vos dvejus metus. Vaikai buvo, ir beje yra privaloma prabanga. Bet kuri pora privalo turėti bent vieną, kad populiacija visiškai nežūtų. Bet jei jų yra du ar daugiau atsiranda nežmoniški mokesčiai. Aš buvau antrasis. Mano vyresnįjį brolį paėmė į karinius mokymus kai jam buvo dešimt metų. Turtuoliai susirinkdavo geros „veislės“ vaikus ir apmokydavo juos nuo pat mažumės. Galiausiai šie tapdavo paklusniomis kontrolės mašinomis ir dažnai nebeatpažindavo net savo tėvų. Tėvas į „Išgyvenimą“ išėjo, kai man buvo penkeri. Nesugebėdamas aprūpinti šeimos paprastu darbu jis nusprendė išbandyti sėkmę. Pasirodė jis įspūdingai, atlaikė net savaitę. Tik va namo negrįžo. Būtent tada nusprendžiau nugalėti „Išgyvenimą“, atsiplėšti nuo skurdo. Kasdien po darbo treniravausi ir tobulinau tai, kuo esu. Ir taip, vaikai dirba nuo ketverių. Kaip ir visi kiti šioje planetoje esu mutantas. Tikrųjų žmonių niekas nematė jau porą šimtų metų. Esu dviejų porūšių – kaninio (nuo lotyniško žodžio canis) bei „psichės“ (psichometrijos galią turinčios) sūnus. Judu greitai, esu lankstus, vikrus, nors jėgos man netrūksta. Turiu gerą klausą bei nuojautą. Galiu palietęs kitą nuskaityti jo mintis. Kodėl visas šitas komplektas dar ne turtuolių armijoje? Nes mama papirko miesto daktarą ir šis parašė, kad esu brokuotas. Kad alpstu po beveik kiekvieno nuskaitymo, o mano kaninio pusė iššaukia agresijos priepuolius. Taip likau dirbti mieste. Tačiau treniruotis nesilioviau niekada. Mama palaikė šį sprendimą. Atrodo keista, kad ji išleido du mylimiausiuosius į tą patį košmarą, bet ji turėjo savo priežasčių. Mama buvo įsitikinusi, kad tėvas išėjo, arba bent jau galėjo tai padaryti. Jį sustabdė patys turčiai. Tais laikais jis būtų buvęs pirmuoju, suteikęs žmonėms per daug vilties. Jie būtų užgriuvę „Išgyvenimą“ miniomis. Turtuoliai negalėjo to leisti.
Dabar man dvidešimt treji. Prieš tris dienas mus su mama išmetė iš kambario. Galim arba eiti už miesto ribų arba į „Išgyvenimą“. Tiksliau aš galiu. Kol būsiu viduje mama bus rūpinamasi. Toks įstatymas.
Šiandien aš žengiu į „Išgyvenimą“.