Siela įsigėrusi į baltąją marmuro rimtį
Mėgina ja tapti
Sudūžta
Tas žmogus už lango kurį skaitau ir skaitau vis
Iš naujo
Ateina tartum į oazę
Jo akys žiūri į veidrodį tartum į mane
Nieko čia keista – jau seniai supratome
Tie patys esą
Tik prasilenkėm – mums nepavyksta kalbėt
Apie tą išsirpusią tylą saulėtų dulkių kekę
Svyrančią nuo visų atspindžių ir paviršių į delną
Tartum viskas jau pasakyta
O norisi dar
O nieko nelikę
Tik baltos statulų šukės