rankos dreba
šįkart ne nuo kofeino
sąmonė lengvai apsvaigus
o kojose truputį gera
ir taip šilta, šilta po oda
bet skauda
paskandinsiu pusę savo sielos
viskio stikle
kitą dalį paliksiu pilant lietui lauke
valkatos šunys ją galės sudraskyt
mano akys tuščios
aš čia
atrodo, aš tobula
pagaliau
tik ko mano venom ėmė tekėti smala
mėlynas rašale
prašau
surink mano blaivybės trupinius
ir išbarstyk ant popieriaus lapo
imk ką tik nori, tik meldžiu
širdį palik
o kurgi daugiau kunkuliuos
mano gyslų nuostabūs nuodai
tyla-
bet ant lūpų saldu--


Agnesa Marcinkevičiūtė








