Nematyti

Nematyti dangaus kai prie šulinio merkiasi akys
ir delnų neįpjauna prilietusios ledą kraštinės
taip pamilo vienatvė mane tarsi būčiau nevedęs
tarsi būčiau nupjovęs nuo tilto rūdijančią spyną
tai ko gero šviesiau nei išvis ką galėčiau suprasti
ar paleisti košmarus visus iš degtukų dėžučių
skęsta mano pasaulis lange miesto upėje skęsta
liko trisdešimt dūžių širdies ir dar kelios minutės
ir naktis pailsėti žuvims prie akvariumo sienos
prisiglausti benamiams prie atviro šventinio lango
mūsų niekas nebaus neišskirstys po saule po vieną
viskas laisva aplink ir nuo šiol mano sieloje laisva
už rankovės mane patampyk jei slaptažodis geras
jeigu kelsis mama ir pasiūlys rytinės arbatos
kaip vaikystėje saulės zuikučiai virtuvėje ganės
o dabar danguje šulinių nė pro kur nematyti